Metus lyginau elektros sąskaitas su kaimynu: jis mokėjo 40 eurų mažiau, nors namai vienodi. Priežastis slėpėsi katilinėje

Mano elektros sąskaita dažniausiai sukdavosi apie šimtą eurų, o kaimyno – maždaug keturiasdešimčia eurų mažiau. Gyvenome beveik vienoduose namuose, abiejose šeimose buvome po tris žmones, vandenį šildėme elektra. Vieną mėnesį skirtumą dar galėjau paaiškinti atsitiktinumu. Tačiau kai sąskaitas palyginome už visus metus, supratau: kol aš ieškau kaltininko tarp televizoriaus ir telefono įkroviklio, kažkur nepastebimai išleidžiu beveik penkis šimtus eurų.

Apie pinigus pradėjome kalbėtis visai paprastai, prie tvoros. Kaimynas pasiskundė, kad elektra vėl kainavo per šešiasdešimt eurų. Net nusijuokiau. Pasakiau, kad už tokią sąskaitą mielai jam ranką paspausčiau, nes manoji buvo gerokai didesnė. Iš pradžių abu manėme, jog jo šeima tiesiog mažiau būna namuose. Bet kuo ilgiau kalbėjome, tuo mažiau tas paaiškinimas tiko: abu dirbome panašiu grafiku, vaikai lankė mokyklą, vakarais gamindavome vakarienę.

Mūsų namus statė tas pats statytojas. Panašus plotas, toks pat išplanavimas, katilinės beveik vienodos. Šildymui naudojome dujas, todėl didžiojo žiemos šildymo skirtumo elektros sąskaitose neturėjo būti. Žinoma, buitinė technika skyrėsi, tačiau pas kaimyną irgi veikė indaplovė, skalbimo mašina, šaldiklis. Jis net turėjo didesnį televizorių. Vis dėlto kiekvieną mėnesį už elektrą sumokėdavo mažiau, ir man tas skirtumas pradėjo neduoti ramybės.

Iš pradžių įtarinėjau viską, ką matydavau įjungtą

Susitarėme kelis mėnesius pasižiūrėti ne vien į eurus, bet ir į suvartotas kilovatvalandes. Patikrinome planus, kainas, sąskaitų laikotarpius. Nenorėjau pusę metų ieškoti elektros vagies namuose ir galiausiai sužinoti, kad kaimynas tiesiog turi pigesnę sutartį. Tačiau tuo metu už kilovatvalandę mokėjome panašiai – apie dvidešimt penkis centus. Pagrindinis skirtumas buvo suvartojimas: jo namuose dingdavo gerokai mažiau elektros.

Vieną vasaros mėnesį mano sąskaitoje buvo 412 kilovatvalandžių, jo – 252. Skirtumas atrodė net įtartinai tvarkingas: 160 kilovatvalandžių, arba keturiasdešimt eurų pagal mūsų tuo metu mokėtą kainą. Vasarą tas palyginimas buvo ypač iškalbingas, nes negalėjau visko nurašyti ilgiems tamsiems vakarams ar dažniau veikiančiai šildymo sistemos įrangai. Tą vakarą parsinešiau sąskaitą į virtuvę ir pasidėjau šalia žmonos puodelio. Sakau: kažkas pas mus dirba antrą pamainą.

Žmona iš pradžių priminė mano įprotį palikti įjungtą kompiuterį. Aš jai – dažnesnį skalbimą ir elektrinę orkaitę. Dabar net nemalonu prisiminti, kaip greitai techninė problema virto smulkiais priekaištais. Ji paklausė, ar tikrai manau, kad keturiasdešimt eurų kas mėnesį susidaro dėl vienos papildomos skardos orkaitėje. Neturėjau ką atsakyti. Nusprendėme bent mėnesį nieko vienas kitam nepriminti ir pradėti matuoti.

Pasiskolinau į rozetę jungiamą elektros sąnaudų matuoklį. Kelias dienas stebėjau šaldytuvą, paskui šaldiklį. Pažiūrėjau, kiek sunaudoja televizorius, kompiuteris, skalbimas pasirinkta programa. Skaičiai nebuvo vienodi, kai kurie prietaisai vartojo daugiau, nei tikėjausi, tačiau tokio nuolatinio skirtumo nepaaiškino. Išjungiau ir seną šaldytuvą garaže. Sąnaudos sumažėjo, bet pagrindinė problema liko. Kaimynas tuo metu juokavo, kad netrukus pradėsiu skaičiuoti, kiek kainuoja durų skambutis.

Skaitiklis sukosi ir tada, kai namuose beveik nieko neveikė

Lūžis įvyko per trumpą išvyką. Penkioms dienoms išvažiavome pas gimines, o prieš kelionę pasižymėjau skaitiklio rodmenis. Šaldytuvas ir kita nuolat reikalinga įranga liko veikti, tačiau namuose niekas nesimaudė, neskalbė, negamino maisto. Grįžęs pamačiau, kad suvartojimas vis tiek buvo nemažas. Pagalvojau, kad pagaliau turiu normalesnį klausimą nei „gal mes per ilgai žiūrime televizorių“: kas naudoja elektrą tuščiame name?

Apie tai papasakojau kaimynui. Jis paklausė, ar išvykdamas išjungiu karšto vandens cirkuliaciją. Iš pradžių net nesupratau, apie ką kalba. Žinojau, kur stovi vandens šildytuvas, mokėjau nustatyti temperatūrą, tačiau į šalia vamzdžių pritvirtintą mažą siurblį beveik nekreipdavau dėmesio. Jis veikė tyliai, nieko nemirksėjo, niekada netrukdė. Namą pirkome jau įrengtą, todėl taip ir gyvenome su tuo, kas buvo palikta įjungta.

Kaimynas nusivedė į savo katilinę. Jo karšto vandens cirkuliacijos siurblys veikė pagal nustatytą laiką – daugiausia tada, kai šeima keldavosi ir grįždavo namo. Mano namuose toks pats patogumas buvo įjungtas visą parą. Atsukus čiaupą karštas vanduo pasirodydavo greitai, ir aš tai laikiau savaime suprantamu dalyku. Nė karto nebuvau pagalvojęs, kad už tą trumpesnį laukimą moku net trečią valandą nakties.

Vis dėlto vien siurblio lipduke nurodyta galia manęs neįtikino. Prietaisas atrodė per mažas, kad galėtų paaiškinti tokias sąskaitas. Pasikvietęs santechniką išgirdau, kad žiūriu tik į dalį sistemos: siurblys varinėja karštą vandenį vamzdžiais, vanduo pakeliui atvėsta, grįžta į talpą, o elektrinis kaitinimo elementas vėl jį pašildo. Mano namuose dalis to vamzdyno buvo prastai izoliuota. Šiluma sklaidėsi ir tada, kai jokio karšto vandens mums nereikėjo.

Didžiausias vartotojas buvo patogumas, apie kurį negalvojau

Santechnikas nesiūlė aklai mažinti vandens temperatūros ar keisti viso šildytuvo. Pirmiausia apžiūrėjo įrengimą ir pasiūlė sutvarkyti vamzdžių izoliaciją bei cirkuliacijos valdymą. Iki tol jau buvau mintyse pasiruošęs pirkti naują vandens šildytuvą, nes senajam vis labiau klijavau kaltininko etiketę. Buvo keista išgirsti, kad prietaisas gali tvarkingai dirbti savo darbą, o aš pats esu palikęs jam gerokai daugiau darbo, nei mūsų šeimai reikia.

Po pakeitimų niekas namuose nepradėjo gyventi šalčiau ar rečiau praustis. Cirkuliacija veikė mums reikalingomis valandomis, vamzdžiai buvo geriau izoliuoti. Kai kitu metu tekdavo ilgiau palaukti karšto vandens, tą pastebėdavome, tačiau tai nebuvo toks nepatogumas, kokį prieš tai įsivaizdavau. Žmona vieną vakarą pasakė: jeigu būčiau žinojusi, kiek kainuoja tas nuolatinis pasiruošimas, būtume apie tai pakalbėję daug anksčiau.

Pirmą savaitę skaitiklio rodmenis tikrinau beveik kas vakarą. Nenorėjau iš kelių dienų padaryti išvados, kad jau viską sutvarkiau. Juk vieną savaitę daugiau gaminame, kitą išvažiuojame, trečią prisikaupia skalbinių. Todėl laukiau pilno mėnesio ir stengėmės gyventi įprastai. Specialiai nesėdėjome tamsoje, neišjungėme indaplovės ir nenustojome naudoti orkaitės vien tam, kad galėčiau pasigirti gražesniu rezultatu.

Kitą sąskaitą kaimynui parodžiau pats

Per pirmą pilną mėnesį po pakeitimų sunaudojome 266 kilovatvalandes. Už pačią suvartotą elektrą, pagal tą pačią maždaug dvidešimt penkių centų kainą, susidarė 66,50 euro. Palyginti su tuo ankstesniu 412 kilovatvalandžių mėnesiu, skirtumas buvo 36,50 euro. Tai dar nebuvo visų metų rezultatas, bet pirmą kartą mūsų suvartojimas priartėjo prie kaimyno be jokio ypatingo taupymo.

Dar po mėnesio skirtumas išliko panašus. Tada jau nunešiau telefoną žmonai ir parodžiau abi sąskaitas. Atsiprašiau už pastabas apie skalbimą. Ji nusijuokė ir liepė nepamiršti, kad garažo šaldytuvą išjungėme irgi ne veltui. Kaimynui parašiau trumpai: „Šį mėnesį jau beveik susilyginome.“ Jis atsiuntė savo skaičius, ir tarp mūsų buvo likę keli eurai, o ne keturiasdešimt. Tą vakarą palikau ramybėje ir televizorių, ir ant stalo gulintį telefono įkroviklį.