Pusbrolis per vieną naktį kazino pralošė 3 000 eurų. Kitą rytą atėjo pas mane: „Tai buvo paskutiniai pinigai“

Kai pusbrolis pasakė, kad kazino pralošė 3 000 eurų, pirmiausia supykau. Paklausiau, kaip galima per vieną naktį išleisti tokią sumą. Jis sėdėjo mano virtuvėje nenusivilkęs striukės, žiūrėjo į stalą ir tylėjo. Tik po kurio laiko pridūrė: „Tu nesupranti. Tai buvo paskutiniai.“ Sąskaitoje jis beveik nieko nebeturėjo, po kelių dienų reikėjo mokėti už butą, o žmona dar nežinojo, kas nutiko.

Mano pusbrolis Mantas dirba, augina vaiką, savaitgaliais važiuoja pas tėvus. Susitikę kalbėdavome apie darbus, automobilius, kartais pasiskųsdavome kainomis. Buvau girdėjęs, kad jis retkarčiais užsuka į kazino, bet niekada nesidomėjau, kiek ten išleidžia. Jis pats apie tai kalbėdavo lengvai, tarsi pasakotų apie vakarą bare. Dabar suprantu, kad aš irgi patogiai priėmiau tokį paaiškinimą.

Tą rytą jo neatpažinau. Akys buvo paraudusios, telefonas vis suvibruodavo kišenėje, tačiau jis netraukė jo pasižiūrėti. Paklausiau, ar miegojo. Papurtė galvą. Žmona manė, kad jis nakvojo pas draugą. Iš tikrųjų iš kazino išėjo paryčiais, o paskui ilgai sėdėjo automobilyje, nes nesugalvojo, kaip grįžti namo.

Atėjo su prašymu, kurį buvo pasiruošęs iš anksto

Iš pradžių Mantas paprašė paskolinti pinigų. Sakė, grąžinsiąs vos gavęs atlyginimą. Paklausiau, kiek reikia. Jis atsakė ne iš karto, tada pasakė, kad bent už butą susimokėti. Atrodė, kad šiuos sakinius kartojo sau visą kelią pas mane: trumpai paprašys, pažadės grąžinti, paskui pats kaip nors susitvarkys.

Tačiau kai paklausiau, iš ko šeima gyvens iki atlyginimo, jis nuleido galvą. Tuose trijuose tūkstančiuose buvo santaupos ir pinigai artimiausioms išlaidoms. Ne visa suma priklausė vien jo nuožiūrai. Jie su žmona buvo taręsi dalį pasilikti nenumatytiems atvejams, nes jų automobilis jau prašė remonto. Dabar pinigų nebebuvo nei remontui, nei nuomai, nei paprastam apsipirkimui.

Pasakiau, kad pirmiausia turi paskambinti žmonai. Jis iš karto paprieštaravo: prašė palaukti, sakė, kad ji nesupras, kad namuose ir taip įtampos užtenka. Paskui pasiūlė kitą variantą – gal aš paskolinčiau, o jis pasakytų, kad pinigų prireikė automobiliui. Tada pirmą kartą aiškiai pajutau, jog paprasta paskola šios situacijos neišspręs. Ji tik suteiks galimybę dar kurį laiką meluoti.

Nesakau, kad pats tuo metu elgiausi idealiai. Buvau piktas ir kelis kartus pakėliau balsą. Vis norėjosi paklausti, apie ką jis galvojo. Bet žiūrėdamas į jį supratau, kad atsakymo, kuris mane nuramintų, nebus. Jis pats mėgino suvokti, kaip vakaras, kuriam buvo nusistatęs nedidelę sumą, baigėsi tuščia sąskaita.

Jis visą naktį bandė grįžti į pradžią

Mantas pasakojo, kad tą vakarą planavo užsukti trumpam. Neva pažais ir grįš namo. Paklausiau, ar tikrai turėjo sumą, kurią sau leido prarasti. Sakė, kad turėjo. Tačiau ją pralošęs nebeišėjo. Tada atsirado kitas tikslas – bent susigrąžinti tai, ką jau prarado, kad namuose nereikėtų nieko aiškinti.

Toliau viskas kartojosi. Jis prarasdavo daugiau ir vis labiau nenorėdavo atsistoti. Sakė žiūrėjęs į sąskaitą, supratęs, kiek sumažėjo pinigų, bet vis tiek įtikinėjęs save, kad dar gali pataisyti padėtį. Kuo didesnis darėsi nuostolis, tuo sunkiau buvo išeiti ir pripažinti, kad tie pinigai jau prarasti.

Paklausiau, ar jam nebuvo baisu tęsti. Atsakė, kad buvo. Tik baimė jau veikė keistai: jis bijojo ir pralošti likutį, ir išeiti jo nesusigrąžinęs. Klausantis buvo sunku suvokti, kad žmogus gali matyti, kaip blogėja situacija, ir vis tiek daryti tą patį. Mantas pasakė sakinį, kurį iki šiol prisimenu: „Aš ten jau nebesidžiaugiau. Aš tik norėjau, kad viskas vėl būtų kaip prieš ateinant.“

Vėliau paklausiau, ar tai pirmas kartas, kai pralošė daugiau, nei ketino. Jis ilgai tylėjo. Paaiškėjo, kad ne. Anksčiau sumos buvo mažesnės, dalį nuostolių paslėpdavo, atidėdavo kokį pirkinį. Kartą buvo skolinęsis iš bendradarbio, pasakęs, kad skubiai prireikė pinigų. Mes apie tai nežinojome. Tie trys tūkstančiai buvo pirmas kartas, kai jam nebepavyko tyliai užlopyti skylės.

Pinigų į rankas nedaviau, tačiau vieno nepalikau

Pasakiau, kad grynųjų ir pavedimo jam nedarysiu. Jis įsižeidė. Paklausė, ar aš manau, kad jis tiesiai iš mano namų važiuotų atgal. Atsakiau, kad nežinau. Vakar jis irgi ketino sustoti ties gerokai mažesne suma. Man buvo nemalonu tai ištarti, bet dar nemaloniau būtų buvę apsimesti, kad vien pažado dabar užtenka.

Sutarėme kitaip. Galėjau prisidėti prie būtinų šeimos išlaidų, apmokėdamas jas tiesiogiai, bet apie viską turėjo žinoti jo žmona. Taip pat nenorėjau dar vieno pažado „daugiau niekada“. Paprašiau, kad jis pradėtų ieškoti pagalbos dėl lošimo ir pasidomėtų galimybe apriboti sau patekimą į lošimo vietas.

Skambindamas žmonai jis išėjo į kitą kambarį. Pokalbio neklausiau. Girdėjau tik jo balsą, kuris pradžioje buvo tylus, paskui visai nutrūko. Grįžęs atsisėdo ir pasakė, kad ji prašė važiuoti namo. Paklausiau, ar pasakė visą sumą. Linktelėjo. Tada dar pridūrė: „Ir apie ankstesnius kartus.“

Tą dieną nuvažiavau su juo. Jo žmona buvo labai supykusi, ir tam turėjo visas priežastis. Ji neklausė manęs, kaip greičiau jam atleisti. Klausė, iš ko sumokėti sąskaitas ir ką daryti, kad tai nepasikartotų. Atsisėdome prie stalo, susirašėme artimiausius mokėjimus. Prie dalies jų prisidėjau. Sutaupytų trijų tūkstančių jam negrąžinau.

Po kelių savaičių atsiprašymo jau neužteko

Mantas užpildė prašymą neleisti jam lošti ir susitarė dėl konsultacijos. Apie tai pasakė pats, bet aš vis tiek nepuoliau jo raminti, kad dabar jau viskas bus gerai. Jis turėjo pradėti tvarkytis su tuo, kas nutiko, o šeimai reikėjo laiko. Žmona norėjo matyti bendras išlaidas ir žinoti, kur dingsta pinigai. Anksčiau toks prašymas gal būtų sukėlęs ginčą. Dabar jis sutiko.

Po mėnesio jis man grąžino pirmą dalį pinigų, kuriais buvau padėjęs apmokėti sąskaitas. Pervedimo paskirtyje parašė „už pagalbą“. Paskambinau ir paklausiau, ar šeimai užteks likučio. Nenorėjau, kad skubėdamas atsiskaityti su manimi vėl liktų be būtiniausių dalykų. Šį kartą jis atsivertė užrašytas išlaidas ir ramiai paaiškino, kiek kam atsidėjęs.

Mes iki šiol apie tą naktį pasikalbame. Kartais jam gėda, kartais jis pyksta ant savęs. Aš nebeužduodu klausimo, kaip galėjo taip pasielgti. Dabar klausiu, ar nuėjo į sutartą konsultaciją ir kaip sekasi namuose. Tai daug konkretesni pokalbiai nei pažadai, kuriuos jis man dalijo pirmą rytą virtuvėje.

Paskutinį kartą susitikę užėjome kavos. Jis pasakė, kad labiausiai norėtų pakeisti pirmą vakarą, kai apskritai nusprendė pabandyti lošti. Ne tą, per kurį prarado tris tūkstančius, o patį pirmą. Po kavos išsiskyrėme: aš grįžau namo, o jis važiavo pasiimti vaiko iš būrelio. Vakare atsiuntė žinutę, kad už nuomą šį mėnesį jau sumokėjo pats.

Šis straipsnis yra asmeninė istorija, ne reklama ir ne raginimas lošti. Lietuvoje azartiniuose lošimuose dalyvauti leidžiama tik nuo 21 metų. Azartiniai lošimai gali sukelti priklausomybę ir finansinių sunkumų: laimėtjimas nėra garantuotas, o bandymas atsilošti dažniausiai baigiasi dar didesniais nuostoliais. Nelošite už skolintus pinigus ar pinigus, skirtus būtinoms išlaidoms. Jei pastebite, kad lošiate dažniau ar daugiau, nei planavote, slepiate tai nuo artimųjų ar bandote atsilošti, kreipkitės pagalbos į savo šeimos gydytoją arba į Respublikinį priklausomybės ligų centrą. Asmenys gali savo noru apriboti galimybę lošti: per Lošimų priežiūros tarnybą prie Finansų ministerijos galima įsirašyti į registrą asmenų, kuriems neleidžiama lošti. Tada lošti nebus galima nei kazino, nei internete pas licencijuotus organizatorius.