Draugas 2 metus pirko momentinius loterijos bilietus. Kai laimėjo 5000 eurų, pasakė kad vis tiek minusas

Dvejus metus draugas pirko momentinius loterijos bilietus, o vieną dieną paskambino pasakyti, kad laimėjo 5 000 eurų. Pajuokavau, kad dabar jau jis vaišins. Tačiau vakare atsiuntė skaičiavimą: bilietams išleido 10 400 eurų, ankstesni laimėjimai sudarė 3 100 eurų, o pridėjus naujuosius penkis tūkstančius vis tiek liko 2 300 eurų minusas.

Apie tai, kad draugas mėgsta momentines loterijas, žinojau seniai. Jei sustodavome degalinėje ar užsukdavome į parduotuvę, kartais pasiimdavo bilietą. Sakydavo, kad vieni perka kavą išsinešti, kiti saldumynus, o jis nusiperka kelias minutes azarto. Iš šalies neatrodė, kad tai didelė problema. Į darbą ėjo, sąskaitas mokėjo, apie jokius milžiniškus laimėjimus nefantazavo. Bent jau prie manęs.

Kai ką nors laimėdavo, parodydavo. Penkiasdešimt eurų, šimtą, kartą – kelis šimtus. Tokius dalykus prisimeni gerai. O kiek kartų po nutrintu paviršiumi nebūdavo nieko, aš nežinojau. Jis apie tai nepasakodavo, aš neklausdavau. Todėl ilgą laiką mano galvoje gyveno labai netikslus vaizdas: draugas perka bilietus, bet juk ir laimi. Gal net sugeba suktis beveik be nuostolio.

Penki tūkstančiai atrodė kaip istorija su laiminga pabaiga

Apie didįjį laimėjimą pranešė telefonu. Iš balso girdėjau, kad pats dar nelabai tiki. Kelis kartus tikrino bilietą, paskui aiškinosi, kaip atsiimti pinigus. Aš iš karto pradėjau klausinėti, ką pirks. Gal pagaliau pakeis seną automobilį, gal kur nors išvažiuos su žmona. Atrodė savaime suprantama, kad netikėti penki tūkstančiai turi virsti kažkuo maloniu.

Jis atsakė dar nieko neplanuojantis. Pirmiausia norėjo pažiūrėti, kiek per tuos metus pats buvo atidavęs. Nustebau, nes iki tol tokio jo noro negirdėjau. Paklausiau, ar tikrai verta dabar gadinti sau nuotaiką – juk laimėjo. Draugas pasakė, kad būtent dėl to ir reikia skaičiuoti: jei net po tokio bilieto jis nežinos tikros padėties, toliau pasakos sau, kad viskas beveik atsiperka.

Tą vakarą susitikome. Jis turėjo telefone suvestinę, kurią buvo pradėjęs pildyti gerokai anksčiau, kai žmona pirmą kartą rimtai paklausė apie bilietams išleidžiamas sumas. Vėliau duomenis papildė pagal išsaugotus pirkimų įrašus ir savo užrašus. Tai nebuvo tobula buhalterija iki paskutinės pamestos monetos, tačiau vaizdas buvo kur kas aiškesnis nei jo ankstesnis „nedaug“.

Vidutiniškai – apie šimtą eurų per savaitę

Per dvejus metus bilietų pirkimams jis buvo suskaičiavęs 10 400 eurų. Padalijus maždaug iš 104 savaičių išeina apie 100 eurų per savaitę. Išgirdęs paklausiau, kaip galėjau to nepastebėti. Jis nusijuokė ir pasakė, kad pats ilgai nepastebėjo. Nebūdavo taip, kad kiekvieną pirmadienį pasiimdavo šimtinę ir išleisdavo ją vienu kartu. Vieną dieną keli bilietai, kitą daugiau, paskui laimėjimas, kurį iškart panaudodavo naujiems.

Pasitaikydavo savaičių, kai pirkdavo mažai. Tačiau būdavo ir tokių, kai išleisdavo gerokai daugiau, ypač gavęs atlyginimą ar ką nors laimėjęs. Savo galvoje jis vertino atskirus sustojimus prie kasos. Dešimt eurų atrodydavo dešimt, dvidešimt – dvidešimt. Tik sujungus viską į vieną eilutę paaiškėjo, kokio dydžio įprotis susiformavo.

Iki penkių tūkstančių laimėjimo jam buvo grįžę apie 3 100 eurų. Taigi iki tos dienos skirtumas tarp pirkimų ir laimėjimų sudarė 7 300 eurų. Naujasis bilietas šį nuostolį labai sumažino, tačiau nepanaikino.

Žiūrėdamas į lentelę vis dar bandžiau pasakyti kažką guodžiančio. Kad galėjo būti blogiau, kad penki tūkstančiai vis tiek dideli pinigai. Jis sutiko. Tik pridūrė, kad prieš tai jau buvo išleidęs dar daugiau.

Laimėtus pinigus jis ilgai laikė nemokamais

Labiausiai mane nustebino jo pasakojimas apie mažesnius laimėjimus. Jei už dešimt eurų nupirktais bilietais laimėdavo dvidešimt, dažnai tuos dvidešimt išleisdavo naujiems. Sau sakydavo, kad dabar žaidžia laimėjimu, todėl savo pinigais nerizikuoja. Jei nauji bilietai nieko neatnešdavo, praradimas atrodydavo ne toks skaudus. Juk iš savo kišenės pradžioje išėmė tik dešimt.

Tačiau tuos laimėtus dvidešimt jau galėjo pasilikti. Sumokėti už pietus, įsipilti degalų ar tiesiog nebeišleisti. Draugas prisipažino, kad iki tol laimėjimą laikydavo tikru tik tada, kai išsinešdavo pinigus ir jų nebepanaudodavo kitam bilietui. Visais kitais atvejais tai būdavo tarsi leidimas tęsti.

Jo suvestinėje grąžinti laimėjimai ir nauji pirkimai buvo surašyti atskirai, todėl tie patys pinigai nesukūrė tariamo papildomo pelno. Bendra bilietų suma apėmė ir pakartotinai išleistus laimėjimus. Skaičiavimas rodė galutinį pinigų judėjimo rezultatą, o ne teigė, kad visus 10 400 eurų jis papildomai paėmė iš atlyginimo.

Žmona paklausė ne apie automobilį

Kai apie laimėjimą sužinojo jo žmona, pirmiausia pasidžiaugė. Tačiau pamačiusi dvejų metų skaičius paklausė, ar po šito jis sustos. Draugas man sakė iš pradžių pajutęs pyktį. Norėjosi bent vieną vakarą išgirsti tik sveikinimus. Juk pagaliau pasisekė. Tačiau ji buvo šalia ir tada, kai jis dar nežinojo, ar kada nors laimės daugiau.

Prieš kelis mėnesius jie buvo atidėję šeimos išvyką, nes norėjo pataupyti. Buvo ir kitų pirkinių, kuriuos vis nukeldavo. Žmona nepradėjo vardyti kiekvienos neišpildytos svajonės, tačiau vienas jos klausimas jam įstrigo: kaip bilietams pinigų atsirasdavo beveik kiekvieną savaitę, kai bendriems planams jų vis trūkdavo?

Jis neturėjo gero atsakymo. Pasakojo galėjęs aiškinti, kad tai jo pomėgis, kad ir kiti leidžia pinigus pramogoms. Tačiau tada reikėtų sąžiningai pripažinti ir pramogos kainą. Nebepakaktų sakyti, kad kartais nusiperka po vieną bilietą ir beveik viską atgauna.

Sunkiausia buvo nepradėti naujo rato su penkiais tūkstančiais

Po laimėjimo jam kilo mintis dalį pinigų palikti bilietams. Ne visus, žinoma. Tik nedidelę sumą, nes dabar jau galėtų sau leisti. Kai tai pasakė, paklausiau, kuo tie pinigai skiriasi nuo ankstesnių laimėjimų, kuriuos vėl išleisdavo. Jis kurį laiką tylėjo. Tada atsakė, kad turbūt niekuo, tik šįkart suma didesnė.

Vėliau prisipažino net buvęs sustojęs prie bilietų stendo. Įprotis niekur nedingo vien nuo to, kad sąskaitoje atsirado pinigų. Jis žinojo, kuriuos bilietus mėgsta, kiek kainuoja, ir automatiškai pradėjo rinktis. Tik šįkart išėjo nieko nenusipirkęs. Nevaidino, kad tai buvo didvyriškas sprendimas. Sakė tiesiog prisiminęs tą patį vakarą savo paties užrašytą 2 300 eurų minusą.

Mes ir toliau kalbėjomės. Tik aš nustojau klausinėti, ar šią savaitę ką nors laimėjo. Anksčiau pats prisidėdavau prie to, kad įdomioji istorijos dalis visada būdavo laimėjimas, o išlaidos likdavo nematomos.

Pinigus jis paskirstė, o laiminčio bilieto sau nepasiliko

Iš gautų 5 000 eurų draugas 1 500 skyrė likusiam automobilio remontui, kurį šeima buvo atidėliojusi. Likusius 3 500 pervedė į atskirą santaupų sąskaitą. Tai nepadarė dvejų metų žaidimo pelningu, tačiau bent šitas laimėjimas nebegrįžo į bilietų kasą.

Praėjus maždaug dviem mėnesiams paklausiau, ar dar perka. Atsakė, kad nuo to laimėjimo nepirko nė vieno. Nežadėjo man iškilmingai, kad niekada daugiau gyvenime nepalies bilieto. Tiesiog parodė, kiek pinigų vis dar likę atidėta, ir pasakė norintis tą sumą matyti ten, kur padėjo.

Kai paskutinį kartą susitikome, atvažiavo jau sutvarkytu automobiliu. Paklausiau, ar bent laimėjusio bilieto nuotrauką išsaugojo. Turėjo. Tik telefone šalia jos buvo ir kita nuotrauka – jo lentelė su galutine suma.

Penki tūkstančiai laimėti. Dvejų metų rezultatas – minus 2 300 eurų. 

Šis straipsnis yra asmeninė istorija, ne reklama ir ne raginimas pirkti loterijos bilietus. Lietuvoje loterijose ir azartiniuose lošimuose dalyvauti leidžiama tik nuo 18 metų. Loterijos ir lošimai gali sukelti priklausomybę: laimėjimas niekada nėra garantuotas, o išleisti pinigai paprastai viršija laimėjimus. Jei pastebite, kad lošiate dažniau, nei planavote, slepiate tai nuo artimų ar bandote atsilošti, kreipkitės pagalbos į savo šeimos gydytoją arba į Respublikinį priklausomybės ligų centrą. Iš azartinių lošimų galima apsiriboti savo noru: kreipkitės į Lošimų priežiūros tarnybą prie Finansų ministerijos dėl įrašymo į registrą asmenų, kuriems neleidžiama lošti.