Vagystę pastebėjęs parduotuvės apsaugos darbuotojas neiškvietė policijos, o tiesiog jį paleido. Kodėl neturėtų taip būti?

– Sustokite prie durų, prašau, – Mantas pasakė tyliai, bet vyras su pilka striuke iškart sustojo tarp skalbiklių lentynos ir išėjimo vartelių.

Buvo beveik devinta vakaro, maža parduotuvė prie stoties jau tuštėjo. Prie kasų dar pypsėjo keli pirkėjų krepšeliai, iš kepyklėlės laikėsi bandelių kvapas. Mantas, trisdešimt devynerių apsaugos darbuotojas, per kamerą matė, kaip vyras į vidinę striukės kišenę įsikišo kavos pakelį ir skutimosi peiliukų dėžutę.

Vyras atsisuko. Jam galėjo būti apie keturiasdešimt penkerius. Nebuvo girtas, tik atrodė pavargęs: tamsūs paakiai, ant bato pridžiūvusio purvo.

– Aš grąžinsiu, – sumurmėjo jis, traukdamas prekes iš kišenių. – Nereikia čia…

Mantas nusivedė jį į mažą patalpą prie sandėlio. Ten buvo plastikinė kėdė, stalas, virdulys. Vyras padėjo kavą ir peiliukus, tada dar ištraukė mažą sauskelnių pakelį.

– Šitų irgi neapmokėjau. Viskas.

Pagal darbo tvarką Mantas turėjo pranešti vadybininkei ir toliau nieko nespręsti vienas. Bet, išgirdęs apie sauskelnes, jis prisiminė jaunesnį brolį. Tas kažkada nuolat skolindavosi iki algos ir vis sakydavo, kad kitą savaitę susitvarkys. Mantas žinojo tą gėdos ir nervų mišinį, kai žmogus jau nebežino, kam skambinti.

– Pinigų turite? – paklausė jis.

Vyras papurtė galvą.

– Rytoj turėčiau gauti už darbą. Vaikas karščiuoja, žmona namie. Kvaila buvo čia lįsti. Žinau.

Mantas patylėjo. Tada iš piniginės išsiėmė kelias kupiūras ir nuėjo prie kasos. Sumokėjo už sauskelnes ir batoną. Kavą bei peiliukus paliko kaip grąžintas prekes. Grįžęs padavė vyrui maišelį su čekiu.

– Eikite. Tik daugiau taip nedarykit.

Vyras iškart nieko nepasakė. Paėmė maišelį, linktelėjo ir išėjo. Mantas dar matė per kamerą, kaip jis perėjo aikštelę, įsėdo į tamsų universalą ir nuvažiavo stoties pusėn.

Vagystę pastebėjęs parduotuvės apsaugos darbuotojas neiškvietė policijos, o tiesiog jį paleido. Kodėl neturėtų taip būti?Nuotrauka: Pixabay / paulbr75

Tą vakarą Mantas namo grįžo pavargęs, bet galvojo, kad gal bent kartą padėjo žmogui be didelių kalbų. Žmona Rasa šildė vakarykštę sriubą ir, išklausiusi, palingavo galvą.

– Tu nežinai, kas jis toks, – pasakė ji. – Gal jam tikrai reikėjo pagalbos. O gal rytoj grįš ir bandys vėl.

– Neatrodė kaip sukčius.

– Iš veido nieko nenuspręsi, Mantai.

Kitą rytą vadybininkė Inga pasikvietė jį į kabinetą. Ant stalo gulėjo keli atspausdinti kadrų lapai. Viename Mantas stovėjo prie išėjimo, kitame tas vyras jau buvo pasuktas sandėlio pusėn.

– Kodėl vakar man nepasakei? – paklausė ji ramiai, bet sausai.

Mantas papasakojo apie sauskelnes, apie vaiko ligą, apie tai, kad pats sumokėjo. Inga klausėsi, pasukiodama rankose rašiklį. Paskui atsuko monitorių ir paleido kitą įrašo vietą.

Paaiškėjo, kad vyras į parduotuvę atėjo ne vienas. Kol Mantas buvo užsiėmęs su juo, pro išėjimą išėjo kitas žmogus – su kepure ir medicinine kauke. Jis nešė sportinį krepšį, prikrautą brangesnių prekių. Kamera rodė tik nugarą. Dar matėsi, kad sulaikytasis prie durų kelioms sekundėms kažką pasakė telefonu. Garso, aišku, nebuvo.

– Gali būti, kad jis su tuo kitu neturi nieko bendro, – pasakė Inga. – Gali būti ir kitaip. Bet tu paleidai žmogų, nežinodamas nei kas jis, nei kas ten vyko.

Mantui užkaito sprandas. Iki tol jis sau buvo viską paprastai sudėjęs: arba laikaisi taisyklės, arba pasielgi žmogiškai. Dabar jau nebeatrodė taip aišku.

Po pietų paskambino kasininkė Lina. Ji vakar dirbo prie gretimos kasos ir tik dabar prisiminė, kad tuo metu prie lentynos stovėjo paauglė su kuprine. Atrodė išsigandusi, vis žvilgčiojo į išėjimą, paskui išėjo nieko nepirkusi. Lina nežinojo, ar tai ką nors reiškia. Mantas irgi nežinojo.

Vėliau jis dar kartą peržiūrėjo įrašus. Matė vyrą su pilka striuke, nuleistas akis, sauskelnių pakelį. Už jo, koridoriaus gale, trumpam šmėstelėjo judesys – kažkas užvertė telefono dėklą ir nuėjo.

Mantas nesigailėjo, kad sumokėjo už sauskelnes. Bet dėl to, kad niekam nepranešė ir nusprendė vienas, jau nebuvo toks tikras. Inga vėliau pasakė, kad tokiais atvejais reikia iškart kviesti atsakingą žmogų, o ne bandyti pačiam išspręsti vietoje. Jis tik linktelėjo.

Po savaitės prie kasų Mantas vėl pamatė pilką striukę. Šįkart ją vilkėjo visai kitas vyras. Mantas automatiškai stipriau suspaudė raciją, paskui pats sau tyliai nusikeikė. Iki pamainos pabaigos ta istorija vis dar sėdėjo galvoje.