Už „vokiečio pensininko“ „Passat“ sumokėjau 8 900 eurų: skydelyje buvo 168 tūkst. km, o istorijoje radome beveik 380 tūkstančių

Nusipirkau 2015 metų „Volkswagen Passat B8“ universalą su 2,0 litro TDI dyzeliniu varikliu, 110 kW galia ir šešių pavarų DSG automatine dėže. Sumokėjau 8 900 eurų. Pardavėjas tikino, kad automobilis priklausė vokiečiui pensininkui, o skydelyje matomi 168 420 kilometrų – tikra rida. Po keturių dienų servise aptiko buvusio taksi žymėjimo pėdsakų, o ankstesnis įrašas pagal VIN rodė 379 846 kilometrus. Automobilį galiausiai grąžinau, tačiau iki pinigų atgavimo dar teko išklausyti, kad pats prisigalvojau problemų.

Ieškojau būtent „Passat“ universalo. Reikėjo erdvios bagažinės, patogaus automobilio šeimai ir dyzelinio variklio ilgesnėms kelionėms. Į darbą važinėju už miesto, savaitgaliais aplankome tėvus, todėl mažo benzininio automobilio nenorėjau. Biudžetą buvau nusistatęs iki 9 500 eurų, palikdamas dalį pinigų pirmam aptarnavimui.

Šitas variantas iš pradžių atrodė tinkamas: tamsiai pilkas kėbulas, juodas medžiaginis salonas, klimato kontrolė, šildomos priekinės sėdynės, parkavimo jutikliai ir originali multimedija. Ne pati brangiausia komplektacija, bet viskas, ko man reikėjo. Skelbime buvo nurodyta 168 tūkstančių kilometrų rida ir parašyta, kad automobilis neseniai parvežtas iš Vokietijos. Prašė 9 200 eurų, susitarėme dėl 8 900.

Pardavėjas apie ankstesnį savininką kalbėjo taip, lyg pats su juo būtų važinėjęs

Į turgų atvažiavau su draugu. Jis pats vairuoja dyzelinį „Volkswagen“, todėl tikėjausi, kad bent akivaizdžių problemų nepraleisime. Apėjome kėbulą, patikrinome įrangą, pažiūrėjome po variklio dangčiu. Automobilis buvo švarus, salonas sausas, bagažinėje nesimatė akivaizdžių sunkaus naudojimo žymių. Vairas ir sėdynės neatrodė tiek susidėvėję, kad iš karto kiltų noras apsisukti.

Pardavėjas pats pradėjo pasakoti apie vokietį pensininką. Esą automobilį turėjo vyresnis žmogus, daug nevažinėjo, laikė tvarkingai, pinigų priežiūrai negailėjo. Paklausiau, ar buvo naudotas įmonėje. Atsakė, kad tai privatus automobilis, šeimai ir asmeniniams reikalams. Vėliau būtent šį atsakymą jam ir priminiau.

Serviso dokumentų buvo tik dalis. Pardavėjas aiškino, kad likusi istorija elektroninė, o popierinių sąskaitų ankstesnis savininkas neperdavė. Dabar suprantu, kad apie pensininko gyvenimą jis papasakojo daugiau, negu galėjo pagrįsti apie patį automobilį. Tuomet man užteko, kad atsakinėjo ramiai ir nesistengė užkirsti kelio apžiūrai.

Bandomasis važiavimas rimtų įtarimų nesukėlė

Važiavome maždaug dvidešimt minučių. 2,0 litro variklis traukė tolygiai, DSG dėžė jungė pavaras be ryškių smūgių, prietaisų skydelyje nedegė įspėjimai. Stabdant automobilio netraukė į šoną, važiuoklė per nedidelius nelygumus nebildėjo. Draugas sakė, kad pagal tokį važiavimą nieko baisaus nemato, bet prieš perkant vis tiek reikėtų patikros servise.

Pardavėjas atsakė, kad tikrinti galima, tik tą dieną viskas užimta. Dar užsiminė, kad dėl šio „Passat“ laukia skambučio iš kito pirkėjo. Jis manęs fiziškai neskubino, tačiau aš pats pradėjau galvoti, kad geras variantas išvažiuos kitam. Nusprendžiau nusipirkti ir po kelių dienų nuvežti pilnam aptarnavimui.

Sutartyje įrašėme visą 8 900 eurų kainą ir skydelyje matomą 168 420 kilometrų ridą. Pardavėju buvo nurodytas tas pats žmogus, su kuriuo bendravau. Nei tuščios vokiškos sutarties, nei prašymo įrašyti mažesnę kainą nebuvo. Išsisaugojau skelbimą ir susirašinėjimą. Tuo metu labiau dėl automobilio duomenų ir įrangos, o ne todėl, kad jau būčiau ruošęsis ginčui.

„Volkswagen Passat B8“ universalas

Servise rado tai, ko per apžiūrą turguje nepamatėme

Po keturių dienų „Passat“ palikau servise. Paprašiau patikrinti važiuoklę, stabdžius, padaryti diagnostiką ir įvertinti, ką reikėtų keisti pirmiausia. Norėjau pradėti eksploataciją žinodamas automobilio būklę, todėl didesnių darbų liepiau nepradėti be skambučio.

Meistras paskambino po pietų. Paklausė, ar žinau, kad automobilis galėjo būti taksi. Iš pradžių net nesupratau, kodėl jis to klausia. Atsakiau, kad pagal pardavėjo istoriją juo važinėjo pensininkas. Meistras pasiūlė atvažiuoti ir pasižiūrėti.

Po dalimi atlaisvintos stogo apdailos buvo matyti papildomos įrangos tvirtinimo ir laidų vedimo pėdsakų. Prie priekinio stiklo krašto, vietoje, kurią dengė apdaila, likęs lipduko fragmentas siejosi su taksi žymėjimu. Salone taip pat buvo senų įrangos tvirtinimo vietų, kurių normaliai sėdint nepastebėjau.

Meistras nepasakė, kad vien iš šių radinių jau žino visą automobilio biografiją. Tačiau privačios, mažai važinėjusios mašinos istorija jam pasirodė abejotina. Pasiūlė sustabdyti planuotą aptarnavimą ir pirmiausia išsiaiškinti ankstesnę ridą.

Įrašas su VIN parodė 379 846 kilometrus

Pradėjome tikrinti automobilio istoriją. Diagnostiką atlikome, bet man reikėjo ne vien pasakymo, kad „kažkur duomenys nesutampa“. Norėjau įrašo, kuriame būtų konkreti data, automobilio VIN ir rida. Vėliau toks ankstesnio aptarnavimo įrašas buvo rastas: 379 846 kilometrai, užfiksuoti dar prieš automobilio pardavimą Lietuvoje.

Mano pirkimo sutartyje buvo 168 420 kilometrų. Skirtumas – 211 426 kilometrai. Be to, ankstesnis įrašas nereiškė, kad po jo automobilis nebevažiavo. Tikslios dabartinės ridos vis dar nežinojau, bet jau buvo aišku, kad pirkimo metu rodytas skaičius neatitiko ankstesnės užfiksuotos istorijos.

Paprašiau parodyti VIN dar kartą. Sutikrinome su dokumentais ir pačiu automobiliu. Nenorėjau skambinti pardavėjui remdamasis svetimos mašinos duomenimis ar neaiškia ekrano nuotrauka. Kai viskas sutapo, nusifotografavau radinius ir pasiėmiau patikros informaciją.

Tą akimirką labiausiai supykau ne dėl paties skaičiaus. Beveik 380 tūkstančių kilometrų nuvažiavęs automobilis nebūtinai yra netinkamas naudoti. Tačiau aš už tokią ridą ir ankstesnį darbą taksi būčiau siūlęs kitą kainą arba apskritai jo nepirkęs. Man buvo parduota kita istorija.

Pardavėjas pareiškė, kad rida nėra svarbiausias dalykas

Paskambinęs ramiai išdėsčiau, ką radome. Paminėjau taksi žymėjimo likučius, papildomos įrangos pėdsakus ir konkretų ridos įrašą. Pardavėjas iš pradžių pasakė, kad lipdukų likučiai nieko neįrodo. Kai pradėjau kalbėti apie 379 846 kilometrus, atsakė, kad tokiuose duomenyse pasitaiko klaidų.

Paklausiau, kuo jis pats rėmėsi sakydamas, jog 168 tūkstančių kilometrų rida tikra. Atsakė, kad tokį automobilį nupirko ir pats nieko nesukinėjo. Tada pokalbis pasisuko į tai, jog svarbiausia techninė būklė, o šitas „Passat“ važiuoja gerai. Priminiau, kad prieš pardavimą kalbėjome ne tik apie važiavimą, bet ir apie ankstesnį savininką bei naudojimą.

Galiausiai pasakė, kad mano kalbos jo neišgąsdins. Aš ir nebandžiau gąsdinti. Baigęs pokalbį nusiunčiau informaciją raštu: sutarties duomenis, išsaugotą skelbimą, ridos įrašą ir radinių nuotraukas. Aiškiai parašiau, kad automobilio pasilikti nenoriu ir siūlau tartis dėl jo grąžinimo bei visos sumokėtos kainos grąžinimo.

Už tylą pasiūlė 700 eurų, bet man tokio susitarimo nebereikėjo

Kitą dieną pardavėjas jau kalbėjo kitaip. Pasiūlė grąžinti 700 eurų, o automobilį palikti man. Tuomet „Passat“ būtų kainavęs 8 200 eurų. Jis aiškino, kad už tokią kainą vis tiek nieko geresnio nerasiu ir kad pats prisidarysiu daugiau rūpesčių ieškodamas kitos mašinos.

Aš jau nebenorėjau svarstyti, ar kaina dabar gera. Po jo pasakojimo apie vieną privatų savininką nebeturėjau pagrindo pasitikėti likusiais žodžiais. Dar būtų reikėję aiškintis, kas ir kada iš tikrųjų prižiūrėta, kokios dalys keistos ir kiek automobilis nuvažiavęs šiandien. To paties pardavėjo pažadas, kad variklis ir dėžė tikrai geri, manęs neberamino.

Atsisakiau nuolaidos. Kelis kartus grįžome prie to paties pokalbio, kol galiausiai sutarėme automobilį grąžinti. Iki susitikimo juo nebevažinėjau, išskyrus būtiną grįžimą iš serviso. Nenorėjau papildomo ginčo dėl naujų pažeidimų ar naudojimo.

Atgavau 8 900 eurų, o visas bandymas man kainavo 95 eurus

Grąžinti automobilio važiavau su tuo pačiu draugu, kuris dalyvavo perkant. Iš anksto buvome susitarę dėl sumos ir dokumentų. Vietoje užfiksavome automobilio grąžinimą, ridą ir pinigų atsiskaitymą. Pardavėjas dar kartą pakartojo, kad apie ankstesnę ridą nežinojo. Aš nebesiginčijau – norėjau užbaigti sandorį.

Visus 8 900 eurų atgavau. Už serviso patikrą ir istorijos aiškinimąsi sumokėti 95 eurai liko mano išlaida. Pardavėjas jų nekompensavo, o aš nusprendžiau nebetęsti ginčo dėl šios sumos, kai jau turėjau galimybę susigrąžinti pagrindinius pinigus.

2015 metų „Passat“ su 2,0 TDI varikliu ir DSG dėže liko pardavėjui. Aš grįžau prie senosios šeimos mašinos ir paiešką pradėjau iš naujo. Kitą rastą automobilį jau vežėme į iš anksto sutartą servisą prieš pasirašydami sutartį. Šįkart už patikrą mokėjau dar žinodamas, kad galiu tiesiog apsisukti ir jo nepirkti.