1998 metų „Volkswagen Passat B5“ daugeliui šiandien atrodytų kaip paprastas senas automobilis, tinkamas kasdienėms kelionėms, darbui ar ramiai tarnybai provincijos keliuose. Tačiau vienas vairuotojas nusprendė įrodyti, kad net daugiau nei 25 metų senumo dyzelinis automobilis dar gali nustebinti taip, jog apie jį kalbėtų tūkstančiai.
Prieš metus šis „Passat“ jau pateko į dėmesio centrą. Tąkart su viena kuro bako įpylimo porcija pavyko nuvažiuoti net 1913,2 kilometro. Tai buvo rezultatas, kuris daugeliui atrodė sunkiai pakartojamas. Vaizdo įrašo pabaigoje autorius žiūrovams davė pažadą: jeigu įrašas surinks 5000 paspaudimų „patinka“, jis bandymą pakartos.
Vaizdo įrašas išplito, tikslas buvo pasiektas, o pažadą teko vykdyti.
Tik šį kartą planas tapo dar beprotiškesnis: su viena bako įpylimo porcija nuvažiuoti iš Hildesheimo, esančio pietinėje Žemutinės Saksonijos dalyje Vokietijoje, iki Poliarinio rato Švedijoje. Atstumas – apie 2345 kilometrai.
Kad toks planas turėtų bent teorinę galimybę pavykti, automobilis turėtų vidutiniškai naudoti vos šiek tiek daugiau nei 3 litrus dyzelino 100 kilometrų.
Tikslas, kuris skamba beveik neįmanomai
Daugelis šiuolaikinių automobilių vairuotojų apie tokias sąnaudas gali tik pasvajoti. Net ekonomiški dyzeliniai modeliai realiomis eismo sąlygomis dažnai sunaudoja daugiau, ypač važiuojant ilgus atstumus, keičiantis reljefui, oro sąlygoms ir greičiui.
Tačiau šiame bandyme svarbiausias vaidmuo tenka ne vien automobiliui. Čia susideda viskas: techninė būklė, aerodinamika, svoris, padangos, vairavimo stilius, greitis ir net smulkūs sprendimai, kurie įprastam vairuotojui galbūt atrodytų nereikšmingi.
Būtent todėl prieš kelionę „Passat“ buvo gerokai paruoštas.
Iš automobilio išimta viskas, kas nereikalinga
Pirmasis žingsnis buvo labai paprastas, bet svarbus – sumažinti svorį. Iš automobilio pašalinti visi daiktai, kurie kelionei nebuvo būtini.
Tai gali atrodyti kaip smulkmena, tačiau ilgoje kelionėje kiekvienas papildomas kilogramas reiškia papildomą darbą varikliui. Kuo lengvesnis automobilis, tuo mažiau energijos reikia jam judinti, ypač įsibėgėjant ar važiuojant įkalnėse.
Buvo nuimta ir stogo relingų konstrukcija bei antena. Tokie elementai kasdienybėje beveik nepastebimi, tačiau važiuojant ilgus atstumus jie gali didinti oro pasipriešinimą. O kai tikslas yra kiekvieną dyzelino lašą paversti kilometrais, net mažos detalės tampa svarbios.
Šiame bandyme automobilis buvo ruošiamas ne komfortui, o maksimaliam efektyvumui.
Sutvarkyta tai, kas galėjo vogti degalus
Prieš kelionę buvo atlikti ir techniniai darbai. Pakeistas sugedęs aušinimo skysčio termostatas, oro filtras, salono filtras ir kuro filtras.
Tai nėra įspūdingai skambančios modifikacijos, tačiau jos labai svarbios. Sugedęs termostatas gali neleisti varikliui pasiekti tinkamos darbinės temperatūros. O šaltas arba netinkamai įšilęs variklis dažniausiai dirba ne taip efektyviai ir gali naudoti daugiau degalų.
Švarus oro filtras padeda varikliui lengviau „kvėpuoti“, o tvarkingas kuro filtras užtikrina stabilesnį degalų tiekimą. Tokios detalės ypač svarbios senesniam dyzeliniam automobiliui, kuriame techninė būklė gali lemti labai didelį skirtumą.
Automobilyje taip pat buvo sumontuotas autopilotas. Ilgoje ekonomiškoje kelionėje tai padeda išlaikyti pastovesnį greitį, o būtent staigūs greičio pokyčiai dažnai padidina sąnaudas.
Net žibintai buvo pasirinkti taupymui
Kelionei galėjo prireikti važiuoti ir naktį, todėl į priekinius žibintus buvo sumontuotos LED lemputės. Pagrindinis tikslas – sumažinti elektros energijos vartojimą.
Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista: juk žibintai tiesiog šviečia, o degalus naudoja variklis. Tačiau automobilio elektros sistemą maitina generatorius, o jam sukti taip pat reikia variklio energijos. Kuo daugiau elektros vartotojų veikia, tuo didesnė apkrova.
Skirtumas gal ir nėra milžiniškas, bet ekstremaliame ekonomiškumo bandyme svarbus tampa net toks niuansas.
Užklijuotos angos ir atjungta klimato sistema
Automobilio priekyje buvo užklijuotos kai kurios ventiliacijos angos, susijusios su vairo stiprintuvo ir klimato sistemos aušinimu. Taip siekta pagerinti aerodinamiką ir sumažinti oro pasipriešinimą.
Taip pat buvo nuimtas klimato sistemos diržas. Tai reiškia, kad oro kondicionierius kelionės metu neveikė ir papildomai neapkrovė variklio.
Tokie sprendimai kasdieniam naudojimui vargu ar būtų patogūs. Tačiau čia kalbama ne apie komfortą, o apie bandymą pasiekti ribą, kur senas dyzelinis universalas išspaudžia viską, ką dar gali.
Kodėl senas dyzelinis „Passat“ tam tinka?
„Volkswagen Passat B5“ su dyzeliniu varikliu ilgą laiką buvo laikomas vienu iš tų automobilių, kurie gali važiuoti daug, toli ir gana pigiai. Tai nėra moderniausias, prabangiausias ar greičiausias automobilis, tačiau jo stiprybė – paprastumas ir ekonomiškumas.
Senesni dyzeliniai varikliai dažnai pasižymi tuo, kad ramiai važiuojant gali pasiekti labai mažas sąnaudas. Žinoma, tam reikia tvarkingos techninės būklės, tinkamo greičio ir kantrybės.
Būtent kantrybė čia yra vienas svarbiausių dalykų. Norint nuvažiuoti daugiau nei 2000 kilometrų su viena bako įpylimo porcija, negalima važiuoti taip, kaip įprastoje kelionėje. Reikia vengti staigių manevrų, didelio greičio, nereikalingo stabdymo ir agresyvaus įsibėgėjimo.
2345 kilometrai iki Poliarinio rato
Kelionės tikslas – Poliarinis ratas Švedijoje. Tai ne tik graži geografinė riba, bet ir simbolinis finišas. Nuo Hildesheimo iki šio taško – apie 2345 kilometrai, todėl bandymas tampa kur kas sudėtingesnis nei ankstesnis rekordas.
Praėjusį kartą pavyko įveikti 1913,2 kilometro. Dabar reikia nuvažiuoti dar daugiau – maždaug 400 kilometrų papildomai. Tokiam rezultatui vien ekonomiško automobilio nepakanka. Reikia idealių sąlygų, labai tikslaus vairavimo ir beveik be klaidų suplanuotos kelionės.
Vairuotojas pats pripažįsta, kad šį kartą bandymas stumiamas prie to, kas apskritai dar įmanoma.
Ką toks eksperimentas parodo paprastam vairuotojui?
Žinoma, dauguma vairuotojų neardys stogo relingų, neklijuos automobilio priekio ir neatsisakys oro kondicionieriaus vien tam, kad sutaupytų kelis lašus dyzelino. Tačiau šis eksperimentas primena kelis paprastus dalykus.
Pirma, automobilio techninė būklė tiesiogiai veikia sąnaudas. Užsikimšę filtrai, netvarkingas termostatas ar prastai veikianti sistema gali nepastebimai didinti degalų vartojimą.
Antra, nereikalingas svoris automobilyje taip pat kainuoja. Daugelis vairuotojų mėnesiais vežiojasi bagažinėje daiktus, kurių niekada nepanaudoja.
Trečia, važiavimo stilius dažnai lemia daugiau, nei atrodo. Ramus greitis, tolygus judėjimas ir mažiau staigių veiksmų gali pastebimai sumažinti sąnaudas net be jokių modifikacijų.
Tai ne tik kelionė – tai kova dėl kiekvieno degalų lašo
Šis bandymas įdomus ne vien dėl skaičių. Jame yra kažkas senojo automobilių pasaulio dvasios – kai žmogus, turėdamas ne naują elektromobilį ar hibridą, o paprastą seną dyzelinį „Passat“, bando parodyti, kiek dar galima išspausti iš technikos, jei viskas daroma apgalvotai.
Tai kartu ir savotiškas atsakymas tiems, kurie mano, kad senas automobilis nebūtinai reiškia neefektyvų automobilį. Tinkamai paruoštas, prižiūrėtas ir ramiai vairuojamas jis vis dar gali nustebinti.
Ar pavyks su viena bako įpylimo porcija pasiekti Poliarinį ratą? Pats tikslas skamba beveik neįtikėtinai. Bet po ankstesnio 1913,2 kilometro rezultato aišku viena: šis „Passat“ jau įrodė, kad jo nuvertinti nereikėtų.
Kartais didžiausi rekordai gimsta ne ten, kur daugiausia galios, o ten, kur daugiausia kantrybės.
