Užrakinau duris, patikrinau, bet vis tiek grįžau dar kartą tikrinti? Dar vienas patikrinimas gali tik sustiprinti abejonę

Jau einate link automobilio, kai staiga sustojate: ar tikrai užrakinau duris? Grįžtate, patraukiate rankeną ir įsitikinate, kad viskas gerai. Tačiau vos nutolus abejonė sugrįžta. Toks elgesys nebūtinai reiškia prastą atmintį. Kartais problema slypi tame, kad vis sunkiau pasitikėti tuo, ką ką tik padarėte, o pakartotinis tikrinimas suteikia tik trumpą palengvėjimą.

Retkarčiais suabejoti kasdieniu veiksmu įprasta. Išeidami iš namų vienu metu galvojame apie darbą, telefoną, raktus, vaikų daiktus ir tai, ar spėsime į autobusą. Duris užrakiname beveik automatiškai, todėl vėliau sunku prisiminti konkretų rakto pasukimą. Tai dar nėra pagrindas įtarti sutrikimą ar manyti, kad atmintis pradėjo blogėti.

Kita situacija, kai patvirtinimo niekada negana. Durys užrakintos, ką tik jas patikrinote, tačiau viduje vis tiek lieka jausmas, kad reikėtų grįžti dar kartą. Tuomet verta atkreipti dėmesį ne vien į spyną, bet ir į tai, kas vyksta prieš tikrinimą bei po jo.

Veiksmą atlikote, bet dėmesys buvo visai kitur

Durų užrakinimas yra toks įprastas, kad dažnai jam beveik neskiriame sąmoningo dėmesio. Ranka pasuka raktą, o mintyse jau vyksta būsimas susitikimas arba bandymas prisiminti, ko nepasiėmėte. Vėliau aiškaus prisiminimo apie užrakinimą gali ir nebūti, nors pats veiksmas atliktas tinkamai.

Čia svarbus skirtumas: neprisiminti konkrečios akimirkos nėra tas pats, kas žinoti, kad kažko nepadarėte. Tačiau nerimaujant šis skirtumas lengvai išnyksta. Mintis „neprisimenu“ greitai virsta klausimu „o gal palikau atrakinta?“ Tada natūraliai kyla noras grįžti ir pašalinti nežinią.

Jei taip nutinka retai ir patikrinę galite ramiai tęsti dieną, tai gali būti tiesiog išsiblaškymo epizodas. Daugiau klausimų kyla tada, kai abejonė grįžta net po aiškaus patvirtinimo.

Kodėl patikrinus palengvėja tik trumpam?

Grįžę prie durų gaunate konkretų atsakymą: jos užrakintos. Įtampa sumažėja, todėl tikrinimas ima atrodyti patikimu būdu nusiraminti. Tačiau kartojantis tokiai situacijai gali stiprėti įprotis į kiekvieną abejonę atsakyti nauju patikrinimu.

Susidaro ratas: kyla mintis, kad kažkas negerai, žmogus tikrina, trumpam nusiramina, o vėliau vėl pajunta poreikį įsitikinti. Pamažu svarbiausia tampa ne nauja informacija apie duris, o noras atsikratyti nemalonaus jausmo. Nors žmogus jau žino, kad užrakino, jam vis dar nepakanka vidinio užtikrintumo.

Todėl klausimas „kodėl nepatikrini paskutinį kartą ir nenusiramini?“ ne visada padeda. Būtent tas „paskutinis“ kartas gali nuolat nusikelti. Dar vienas žvilgsnis suteikia palengvėjimą, tačiau ne visada sustiprina pasitikėjimą ilgesniam laikui.

Daug kartų kartojamas veiksmas gali tapti sunkiau atskiriamas atmintyje

Iš pirmo žvilgsnio atrodo logiška: kuo dažniau patikrinsite spyną, tuo geriau prisiminsite, kad ji užrakinta. Tačiau pasikartojantys, labai panašūs veiksmai gali pradėti susilieti. Darosi sunkiau atskirti, kurį momentą prisimenate – šiandienos patikrinimą, vakarykštį ar dar vieną bandymą prieš kelias minutes.

Svarbi gali būti ne vien prisiminimo teisingumo, bet ir jo ryškumo bei patikimumo problema. Žmogus gali prisiminti veiksmą, tačiau vis tiek abejoti, ar šiuo prisiminimu galima pasikliauti. Tuomet tikrinimas, kuriuo siekta sustiprinti užtikrintumą, paradoksaliai paskatina naują klausimą.

Tai nereiškia, kad vieną kartą papildomai patikrinę duris sugadinsite savo atmintį. Kalbama apie besikartojantį elgesio modelį, kuriame patvirtinimo reikia vis iš naujo, nors aplinkybės nepasikeitė.

Šarvuotos durys

Už klausimo apie spyną gali slypėti baimė likti kaltam

Kartais žmogų labiausiai gąsdina ne tikimybė, kad durys liko atrakintos, o mintis apie galimas pasekmes. „Jeigu kas nors nutiktų, kaip sau atleisčiau?“ Toks klausimas gali būti ypač sunkus tiems, kurie jaučiasi labai atsakingi už šeimos saugumą ar griežtai vertina savo klaidas.

Vaizduotė greitai sukuria įvykių grandinę: atrakintos durys, įsilaužimas, prarasti daiktai, artimųjų priekaištai. Nors pradžioje buvo tik nedidelė abejonė, galiausiai atrodo, kad nuo dar vieno patikrinimo priklauso labai daug. Grįžti tampa lengviau nei ištverti mintį, kad visiško tikrumo nėra.

Tačiau vien toks įprotis neleidžia žmogaus apibūdinti kaip pernelyg atsakingo, kontroliuojančio ar turinčio konkretų sutrikimą. Priežastys gali skirtis, o elgesį reikia vertinti platesniame kasdienio gyvenimo kontekste.

Kada tai jau pradeda trukdyti gyvenimui?

Svarbu stebėti, kiek laiko užima tikrinimas, kokį nerimą sukelia ir ar galite sustoti. Vienas grįžimas dėl pagrįstos abejonės labai skiriasi nuo situacijos, kai kasryt kelis kartus lipate laiptais atgal, vėluojate arba negalite išvažiuoti nepaprašę kito žmogaus dar kartą patvirtinti, kad viskas gerai.

Dėmesio verta ir tai, ar panašūs ritualai apima kitus dalykus: viryklę, elektros prietaisus, langus, automobilį. Jei patikrinimų daugėja, jie vargina, trukdo darbui ar šeimos gyvenimui, verta pasikonsultuoti su psichikos sveikatos specialistu. Nereikia laukti, kol sunkumai pasieks kažkokį „pakankamai rimtą“ mastą.

Pasikartojantis tikrinimas gali būti vienas obsesinio-kompulsinio sutrikimo požymių, tačiau vien iš durų rankenos patraukimų diagnozės nustatyti negalima. Vertinama visa simptomų visuma, jų poveikis ir žmogaus patiriami sunkumai.

Ką galima pakeisti, jei abejonė kyla tik retkarčiais?

Jei problema susijusi su išsiblaškymu, verta kelias sekundes skirti pačiam užrakinimui. Tuo metu nežiūrėkite į telefoną ir nepradėkite kitos užduoties. Ramiai atlikite veiksmą, pastebėkite, kad jis baigtas, ir tęskite kelionę. Tikslas – skirti dėmesio įprastam veiksmui, o ne sukurti sudėtingą naują ritualą.

Jeigu jau ne kartą patikrinote, tačiau abejonė vis grįžta, vien papildomi patvirtinimai gali nepadėti. Atsargiai vertinkite ir norą kiekvieną kartą fotografuoti spyną ar prašyti artimųjų patikrinti už jus: jei be šių veiksmų nebegalite išeiti, jie gali tapti dar viena to paties rato dalimi.

Retkarčiais suabejoti nėra tas pats, kas nebegalėti pasitikėti nė vienu patikrinimu. Jei dėl durų kasdien vėluojate, grįžtate po kelis kartus ar visą kelią jaučiate stiprų nerimą, pasakykite apie tai specialistui. Tokiu atveju verta spręsti ne spynos, o pasikartojančio nerimo ir tikrinimo problemą.