Kaimynui už 50 eurų leidau du mėnesius naudotis gręžinio vandeniu. Po vasaros skaitiklis rodė 86 kubus

Su kaimynu sutarėme paprastai: kol susitvarkys savo gręžinį, du mėnesius naudosis mano vandeniu, sumokės 50 eurų ir daug jo neleis. Tačiau du mėnesiai virto beveik visa vasara, o rugsėjį atskiras skaitiklis rodė 86 kubinius metrus. Kai parodžiau skaičių, kaimynas atsakė: „Bet juk mes dėl penkiasdešimties susitarėm.“ Tuomet supratau, kad mano pažadas padėti jam ir jo supratimas apie pagalbą gerokai skiriasi.

Abu turime savo gręžinius. Pas mane vandens tiekimas veikė, pas jį atsirado gedimas. Vieną gegužės vakarą atėjo prie tvoros ir paklausė, ar galėtų laikinai pasinaudoti mano lauko čiaupu. Sakė, kad reikia vandens namams, kol atvažiuos meistrai ir sutvarkys jo sistemą. Nenorėjo kiekvieną dieną vežiotis talpų iš kitur.

Santykiai buvo normalūs, todėl iš karto priežasčių atsisakyti nemačiau. Paklausiau, kiek laiko reikės. Jis atsakė, kad gal mėnesio, bet dėl visa ko susitarkime dviem. Pasiūlė 50 eurų už siurblio elektrą ir nepatogumą. Dar pats pridūrė, kad vandens daug nenaudos – tik tiek, kiek būtina, kol išsispręs problema.

Man tokio susitarimo pakako. Už savo gręžinio vandenį tiekėjui nemoku, todėl neketinau kaimynui skaičiuoti jokio miesto vandens tarifo. Tačiau elektrą siurblys naudoja, įranga dirba, o pats prašymas buvo laikinas. Penkiasdešimt eurų priėmiau kaip sutartą sumą už du mėnesius, ne kaip leidimą visą vasarą naudoti vandenį be jokių ribų.

Skaitiklį turėjau dar prieš jam atvedant žarną

Lauko vandens naudojimą jau galėjau matyti atskirai. Skaitiklį buvau įsirengęs savo poreikiams, nes norėjau žinoti, kiek sunaudojame kieme. Prieš kaimynui pradedant naudotis nufotografavau rodmenį ir jam parodžiau. Nieko neslėpiau, nesekiojau ir neplanavau paskui pateikti netikėtos sąskaitos.

Jis net pasidžiaugė, kad matysime, kiek išėjo. Pakartojo, jog daug nebus. Perdavė sutartus 50 eurų, pasirūpino žarna ir pradėjo naudotis vandeniu. Mūsų susitarimas liko keliuose sakiniuose prie tvoros. Konkretaus kubinių metrų limito nenustatėme, nes abu kalbėjome apie būtiniausius poreikius, o ne nuolatinį viso sklypo aprūpinimą.

Pirmą mėnesį prie skaitiklio beveik nelindau. Man atrodė negražu po kelių dienų jau tikrinti, kiek žmogus prisileido. Juk pats sutikau padėti. Kai susitikdavome, jis pasakydavo, kad laukia meistrų arba detalių, ir aš daugiau nesigilindavau.

Birželį paaiškėjo, kad vandens reikia ir kiemui

Vieną vakarą grįžęs pamačiau jo pusėje veikiantį laistymą. Ne kelis palaistomus pomidorus, o ilgesniam laikui paliktą purkštuvą. Paklausiau, ar čia dar iš mano čiaupo. Atsakė, kad taip, nes veja pradėjo gelsti, o savo vandens vis dar neturi.

Priminiau, kad buvome kalbėję apie namų poreikius. Jis pasakė suprantantis, tik šiandien šiek tiek palaistys. Nenorėjau pradėti ginčo dėl vieno vakaro, todėl tuo ir baigėme. Bet po kelių dienų vėl mačiau laistymą. Paskui kieme atsirado pripildytas surenkamas baseinas.

Tada jau paklausiau tiesiai, ar ir jis pildytas mano vandeniu. Kaimynas neslėpė. Pasakė, kad vaikams, kad vieną kartą pripildys ir užteks ilgam. Dar pridūrė, jog vanduo juk iš gręžinio, o ne iš miesto tinklų. Nuo šito sakinio man pirmą kartą rimtai užvirė pyktis. Apie tai, iš kur vanduo, abu žinojome dar gegužę. Tačiau prieš paprašydamas jis kalbėjo visai kitaip.

Pasakiau, kad sutikau laikinai padėti, o ne aprūpinti jo kiemą. Jis atsakė, kad netrukus vis tiek sutvarkys savo gręžinį. Pažadėjo, kad daugiau didelių kiekių neleis.

Pasibaigus dviem mėnesiams išgirdau dar vieną pažadą

Liepos pradžioje mūsų sutartas laikas jau buvo pasibaigęs. Priėjau paklausti, kada atjungs žarną. Kaimynas pradėjo pasakoti, kad remontas užtruko, vieni meistrai neatvažiavo, paskui teko ieškoti kitų. Prašė dar truputį leisti naudotis.

Čia pats padariau klaidą – pasakiau, kad dar gali, bet turi baigti tvarkytis. Nepasakiau konkrečios datos. Jis pažadėjo, jog ilgai neužtruks. Aš tą pažadą priėmiau, nors jau buvau matęs, kad naudojimas seniai išėjo už mūsų pirmojo pokalbio ribų.

Žmona paklausė, kodėl vėl sutikau. Atsakiau, kad nenoriu palikti žmonių be vandens. Ji priminė, kad laistoma veja nėra tas pats, kas galimybė nusiprausti ar išsiplauti indus. Neturėjau ką atsakyti. Man pačiam buvo nemalonu pripažinti, kad padėdamas jau pradėjau jaustis kvailai, tačiau vis dar laukiau, jog kaimynas pats supras.

Vasarą kelis kartus jo paklausiau apie gręžinį. Atsakymai keitėsi, rezultatas – ne. Žarna liko.

Rugsėjį suskaičiavau 86 000 litrų

Baigiantis vasarai nusprendžiau daugiau neatidėlioti. Nuėjau prie skaitiklio, atsiverčiau pradinę nuotrauką ir suskaičiavau skirtumą. Išėjo 86 kubiniai metrai – 86 000 litrų.

Tai nebuvo mano spėjimas pagal siurblio garsą ar elektros sąskaitą. Rodmenys buvo prieš akis. Per tą laiką šio čiaupo savo kiemui nenaudojome, todėl nereikėjo ginčytis, kuri dalis galėjo priklausyti mums.

Dar kartą perskaičiavau, kad nesuklysčiau. Tada nusiunčiau kaimynui abi nuotraukas. Parašiau: „Buvo sutarta du mėnesiai ir nedidelis kiekis. Dabar turime 86 kubus ir beveik visą vasarą.“

Jis pirmiausia atsakė, kad tiek negali būti. Vakare atėjo pasižiūrėti. Patikrinome pradinį ir dabartinį rodmenį, įsitikinome, kad užsukus vandenį skaitiklis nebejuda. Tuomet jis nustojo ginčytis dėl paties skaičiaus ir perėjo prie kainos: juk 50 eurų jau sumokėjo.

Aš nekėliau kainos – norėjau užbaigti naudojimą

Pasakiau, kad neatėjau pateikti naujos sąskaitos. Nebuvome susitarę mokėti už kiekvieną kubą, todėl dabar nesiruošiu išgalvoti įkainio. Negaliu sąžiningai pasakyti ir to, kiek tiksliai vien jo sunaudotam vandeniui teko elektros – siurblys aptarnauja ir mūsų namus.

Tačiau sutartyje prie tvoros buvo ne vien 50 eurų. Buvo ir du mėnesiai, ir jo paties pažadas naudoti nedaug. Vieną dalį jis įvykdė, kitas patogiai pamiršo.

Kaimynas pasiūlė dar pridėti pinigų, tik prašė palikti žarną, kol galutinai susitvarkys. Atsisakiau. Tuo metu jau nebenorėjau derėtis, kiek kainuotų dar vienas neaiškus laikotarpis. Man reikėjo žinoti, kad susitarimas turi pabaigą.

Pasakiau konkrečiai: iki sekmadienio vakaro jis atjungia žarną. Jei savo vandens tiekimas dar neveiks, turės ieškoti kito sprendimo. Kaimynas supyko, kad taip staiga pastatau prieš faktą. Priminiau, kad kalbamės apie tai nuo liepos.

Žarną atsiėmė, o gręžinio remontas pagaliau pajudėjo

Sekmadienį jis atėjo atjungti žarnos. Bendravome trumpai. Neatsiprašė, bet ir nebesiginčijo. Dar kartą nufotografavau galutinį rodmenį, jis susirinko savo daiktus, o aš užsukau čiaupą.

Po kelių dienų jo kieme pamačiau meistrų automobilį. Nežinau, ar sutapimas, ar tiesiog pagaliau nebeliko galimybės atidėti. Vėliau pats pasakė, kad vandens tiekimą susitvarkė. Atsakiau, jog gerai, ir daugiau prie tos temos nebegrįžau.

Papildomų pinigų neprašiau: liko iš anksto sutarti 50 eurų, o atskiras skaitiklis užfiksavo 86 kubinius metrus. Mano vandeniu jis nebesinaudoja. Susitikę pasisveikiname, tačiau prašymo „dar tik kelioms dienoms“ po to nebebuvo.