Kaimynas už šilumos siurblį sumokėjo 8 000 eurų. Kai parodė metų sąskaitas, paklausiau, kur čia žadėtas pigumas

Kai kaimynas išnešė iš katilinės granulinį katilą ir įsirengė šilumos siurblį, buvau beveik pasiruošęs sekti jo pavyzdžiu. Nebereikia maišų, pelenų ir nuolat galvoti, ar užteks kuro, o namuose šilta be jokio darbo. Tačiau paprašęs parodyti sąskaitas supratau, kad frazė „moku mažiau“ gali reikšti visai ką kita, negu įsivaizduoji. Atsisėdome jo virtuvėje ir pirmą kartą suskaičiavome ne gražiausią mėnesį, o visus metus.

Su kaimynu gyvename šalia beveik dešimtmetį. Mūsų namai panašaus dydžio, abu turime po maždaug 140 kvadratinių metrų šildomo ploto, abu patys kūrenome granulinius katilus. Skirtumų tarp namų yra, tačiau žiemą vis tiek mėgdavome pasilyginti, kiek kas sunaudojo. Kartais susitikę prie tvoros pradėdavome nuo oro, o baigdavome granulių kaina. Jei vienas rasdavo pigesnį tiekėją, paskambindavo kitam. Ne kartą kartu laukėme sunkvežimio ir padėjome vienas kitam sunešti maišus.

Todėl kai vieną pavasarį jo kieme pamačiau montuotojų automobilį, iškart nuėjau pasižiūrėti. Prie namo sienos jau stovėjo naujas oras–vanduo šilumos siurblys. Kaimynas pasakė, kad visas jo pasirinktas įrengimas kainavo 8 000 eurų. Į tą sumą pateko įrenginys, numatyti montavimo darbai, pajungimas prie esamos sistemos ir senos įrangos išmontavimas. Grindinis šildymas jo name jau buvo, todėl jo įrenginėti ar perdaryti nereikėjo. Jokios paramos į mūsų vėliau atliktus skaičiavimus jis neįtraukė – skaičiavome visą iš jo kišenės sumokėtą sumą.

Pirmą kartą išgirdau skaičių, kurį norėjau išgirsti

Vasarą paklausiau, kaip sekasi. Atsakė, kad puikiai: karšto vandens užtenka, nieko kūrenti nereikia, o katilinėje pagaliau švaru. Rudenį, kai prasidėjo šildymas, vėl užkalbinau. Pasakė, kad vieną iš pirmųjų vėsesnių mėnesių šilumos siurblys sunaudojo elektros už maždaug 60 eurų. Man to beveik užteko. Mintyse jau lyginau šešiasdešimt eurų su savo būsimu granulių užsakymu ir galvojau, kad per ilgai laikomės seno būdo.

Tik žmona vakare paklausė, ar tie šešiasdešimt eurų buvo už visą elektrą, ar vien už siurblį, kokia buvo temperatūra ir kiek jis mokės sausį. Susierzinau. Atrodė, kad ji prie kiekvienos geros idėjos būtinai turi rasti papildomų klausimų. Pasakiau, jog kaimynas ne kvailas, prieš pirkdamas tikrai skaičiavo. Ji atsakė neabejojanti jo protu, bet mūsų pinigus vis tiek norinti suskaičiuoti pati.

Sausį kaimynas jau kalbėjo santūriau. Ne todėl, kad būtų buvęs nepatenkintas – tiesiog atėjo šaltesnis laikotarpis. Vieną mėnesį siurblys sunaudojo apie 1 100 kilovatvalandžių. Pagal jo tuo metu mokėtą galutinę maždaug 25 centų kainą tai buvo apie 275 eurus. Kai išgirdau, iškart pasakiau, kad čia jau beveik tiek, kiek galima išleisti granulėms per rimtesnį žiemos mėnesį. Kaimynas tik gūžtelėjo: „Tai palauk metų. Tu juk irgi ne kiekvieną mėnesį po toną granulių degini.“

Ant stalo atsidūrė ne reklama, o sąskaitos

Praėjus pirmiems metams nuo įrengimo, paprašiau parodyti tikrus skaičius. Jis pakvietė į vidų, atsidarė savo užrašus ir išsitraukė ankstesnių granulių pirkimo dokumentus. Žmona išvirė kavos, o mes pradėjome ginčą, kurį turėjome pradėti dar prieš man susižavint šešiasdešimties eurų sąskaita. Pirmas klausimas buvo, ar lyginame viso namo elektrą. Kaimynas pasakė, kad ne: šilumos siurbliui jis buvo įrengęs atskirą apskaitą, todėl televizoriaus, orkaitės ir skalbimo mašinos prie šildymo nepriskyrėme.

Ankstesniais metais namui ir karštam vandeniui jis sunaudojo apie 4,5 tonos granulių. Vidutinė jo sumokėta kaina buvo maždaug 350 eurų už toną, taigi kuras atsiėjo 1 575 eurus. Prie jų pridėjome 75 eurus už pristatymą, apie 100 eurų katilo ir su juo susijusios įrangos elektrai bei 150 eurų jo tais metais apmokėtai priežiūrai ir valymui. Bendra ankstesnės sistemos metinių išlaidų suma išėjo apie 1 900 eurų.

Supratau, kad pats iki tol savo šildymą skaičiavau nepilnai. Atsimindavau granulių kainą, bet pristatymą pamiršdavau. Elektrą laikydavau tiesiog namo elektra, o priežiūrą – atskiru darbu, kuris kažkodėl nepatekdavo į bendrą sumą. Kaimynas dar paklausė, ar skaičiuosime jo darbą. Nusijuokiau ir pasakiau, kad kol kas ne. Abu žinojome, kiek kartų per žiemą nueidavome į katilinę, bet savo valandos kainos nė vienas neturėjome.