Prieš žiemą su kaimynais surinkome 900 eurų bendram keliui pažvyruoti. Vienas neprisidėjo nė euro, bet pirmas pareikalavo taisyti balas prie jo vartų

Spalio pabaigoje stovėjau prie savo vartų su guminiais batais, o purvas buvo prilipęs prie kelnių apačios, nors iki automobilio buvau nuėjęs gal penkiolika metrų. Man keturiasdešimt dveji, gyvenu su žmona ir dviem mokyklinukais nedidelėje gatvėje prie miestelio, kur asfaltas baigiasi dar iki mūsų namų. Pavasarį ir rudenį čia visi kalbame apie tą patį kelią, o vasarą kažkaip priprantame ir mažiau skundžiamės. Tąkart norėjosi paprasto dalyko: susimesti su kaimynais, užpilti žvyro ir bent vieną žiemą neklampoti iki mašinos.

Mūsų gatvėje yra vienuolika namų, bet nuolat gyvena gal aštuonios šeimos. Vieni dirba mieste, kiti turi mažus ūkius, vienas kaimynas grįžta tik savaitgaliais. Kelias nėra kieno nors kiemas, bet kasdien juo važiuojame visi: vežame vaikus, parsivežame pirkinius, laukiame siuntų, žiemą dar reikia galvoti ir apie sniego valymą. Kai išgirdau, kad keli žmonės jau tariasi dėl žvyro, pagalvojau, kad gal šįkart pavyks susitarti be ilgų ginčų, kas kiek kartų tuo keliu pravažiavo.

Pradžioje atrodė, kad visi pavargome nuo to paties

Pirmas pokalbis įvyko prie pašto dėžučių, visai ne susirinkime. Kaimynė Rasa pasakė, kad jos sūnus su paspirtuku vos neišsitiesė vienoje duobėje, o aš pridūriau, kad po lietaus prie mūsų posūkio būna tokia bala, jog automobilį aptaško iki durų rankenėlių. Per kelias dienas žinutėmis susirašėme, kas galėtų pasidomėti žvyru ir atvežimu. Niekas labai nenorėjo tuo užsiimti, bet visi sutiko, kad kelias savaime nesusitvarkys.

Vieną sekmadienį susirinkome prie kelio pradžios. Nebuvo nei kėdžių, nei kokio nors rimto plano: keli žmonės su striukėmis, vienas su kavos puodeliu, du vaikai mindžikavo aplink balą. Nutarėme surinkti po tiek, kiek kiekviena nuolat gyvenanti šeima gali skirti, o bendra suma išėjo 900 eurų. Tai nebuvo pinigai, kurie kažkam mėtėsi kišenėje, bet daugeliui atrodė sąžininga prisidėti, nes visi kasdien naudojomės tuo pačiu keliu.

Man teko surašyti, kas pervedė ir kas davė grynaisiais, nes namuose turiu spausdintuvą ir, kaip kažkas pajuokavo, „vis tiek viską mėgsti susidėlioti“. Iš pradžių dėl to nesidžiaugiau, nes nenorėjau tapti kažkokiu gatvės prižiūrėtoju. Bet supratau, kad jeigu niekas nesusirašys, paskui prasidės kalbos: kas kiek davė, kiek liko, kur pinigai. Sąrašą nusiunčiau į bendrą grupę, kad būtų aiškiau visiems.

Vieno vardo sąraše taip ir neatsirado

Vardas, kurio trūko, buvo kaimyno Vytauto. Jis gyvena beveik gatvės gale, prie didelių rudų vartų, ir su žmona čia įsikūrė prieš kelerius metus. Žmogus jis nėra piktas, bet dažnai kalba taip, tarsi kas nors vis bandytų jį apgauti. Parašiau jam asmeniškai, paskui užkalbinau, kai jis iš automobilio krovė statybinių prekių maišus.

Jis pasakė, kad šį rudenį išlaidų ir taip per daug, o kelio tvarkymas neturėtų būti gyventojų reikalas. Iš dalies jį supratau, nes tikrai keista, kai žmonės iš savo pinigų lopo tai, kuo visi naudojasi kasdien. Vis dėlto pasakiau, kad niekas jo neverčia, tik norime žinoti, ar galime jį įtraukti į bendrą planą. Vytautas gūžtelėjo pečiais ir pasakė: „Jei darysite, darykite normaliai, ne dėl vaizdo.“

Man užkliuvo ne tiek patys žodžiai, kiek tonas. Buvau pavargęs po darbo, tą savaitę dar reikėjo vežti dukrą pas gydytoją ir namuose keisti varvantį virtuvės maišytuvą. Atsakiau, kad normaliai bus tiek, kiek žmonės gali susimesti, o ne tiek, kiek jis norėtų gauti pats neprisidėjęs. Galėjau pasakyti ramiau, bet tuo metu taip išėjo. Jis nieko nebeatsakė, tik uždarė automobilio dureles.

Žvyras išlygino kelią, bet ne nuotaikas

Po savaitės atvažiavo technika, kelias kelias valandas buvo pilnas triukšmo, dulkių ir žmonių su darbo pirštinėmis. Vieni nešiojo kastuvus, kiti rodė vairuotojui, kur labiausiai išmušta. Aš su dar dviem kaimynais pažėrėme žvyro prie griovių, kur vanduo vis užsistovėdavo. Vakare grįžęs namo pirmą kartą per ilgą laiką nebijojau, kad statydamas mašiną įsmuksiu į minkštą kelkraštį.

Žmona pasakė, kad dabar bent iki konteinerio galima nueiti su paprastais batais. Ant šaldytuvo dar kabėjo lapelis su surašytomis išlaidomis, nes kelios šeimos turėjo atiduoti smulkesnę likusią dalį. Atrodė, kad reikalas daugmaž baigtas. Tik po dviejų dienų bendroje grupėje pasirodė Vytauto žinutė su nuotrauka: prie jo vartų po naktinio lietaus vėl stovėjo vanduo.

Jis parašė, kad kelias sutvarkytas blogai ir kad reikia skubiai ką nors daryti, nes prie jo įvažiavimo neįmanoma normaliai praeiti. Žinutė buvo ilga, su keliais šauktukais, ir iškart sulaukė reakcijų. Rasa parašė, kad vanduo ten būdavo ir anksčiau, kitas kaimynas priminė, jog Vytautas neprisidėjo. Telefoną vis pasiimdavau, padėdavau, bet nenorėjau atrašyti supykęs.

Prie vartų kalbėjome ne vien apie balą

Galiausiai vakare nuėjau pas Vytautą, kai vaikai jau ruošė pamokas. Bala tikrai buvo likusi, nors mažesnė nei anksčiau, ir vanduo telkšojo prie pat įvažiavimo. Pasakiau, kad niekas specialiai nepaliko blogiausios vietos, tiesiog už turėtus pinigus nepavyko sutvarkyti visų nuolydžių ir pakraščių. Jis iš karto pradėjo aiškinti, kad jo žmona rytais eina į autobusą ir turi bristi per šlapią žvyrą.

Tada pasakiau tai, ką jau kurį laiką galvojau, tik šįkart be rėkimo: prašyti pagalbos lengva, bet sunkiau būti kartu, kai reikia prisidėti. Vytautas iš pradžių supyko ir pareiškė, kad pinigai nelemia teisės pasakyti savo nuomonę. Su tuo sutikau, nes kelias bendras, o problema prie jo vartų irgi tikra. Bet pasakiau, kad mums visiems būtų buvę paprasčiau, jei jis būtų bent atėjęs į pokalbį ir iš anksto pasakęs, kur ten blogiausia vieta.

Po kelių minučių jis jau kalbėjo kitaip. Prisipažino, kad tuo metu turėjo nenumatytų namų išlaidų ir nenorėjo apie tai kalbėti su kaimynais, todėl tiesiog atsiribojo. Man tas paaiškinimas nepatiko tiek, kad viską iškart pamirščiau, bet bent jau buvo aiškiau, kodėl jis taip laikėsi. Susitarėme, kad per artimiausią sausą savaitgalį patys su kastuvais pabandysime pravalyti vandeniui kelią į griovį, o jeigu reikės daugiau medžiagų, pirmiau pasitarsime.

Likusi bala priminė, kaip lengvai susipykstame

Kitą šeštadienį susirinko keturi kaimynai, tarp jų ir Vytautas. Jis atsivežė kastuvą bei karutį, niekas jo specialiai negyrė, ir gal gerai. Prie jo vartų praleidome maždaug porą valandų: patraukėme susikaupusį žvyrą, pravėrėme užneštą kraštą, išlyginome įvažiavimą. Vanduo po to nubėgo geriau, nors visi supratome, kad per didesnį lietų ten vis tiek bus šlapia.

Man ši situacija liko kaip priminimas, kad kaimynystėje retai vienas žmogus būna visiškai teisus. Vytautas neteisingai pasielgė neprisidėdamas ir paskui pirmas reikalaudamas, bet mes irgi gana greitai jį nurašėme kaip tiesiog šykštų bei nemalonų. Dabar bendroje grupėje jis rašo trumpiau, o aš prieš atrašydamas stengiuosi nebespaudyti telefono iš pykčio. Sąskaita už žvyrą jau nuimta nuo šaldytuvo, tik prie jo vartų po lietaus dar lieka nedidelė bala. Tikriausiai dar ne kartą apie ją kalbėsime. O kaip jūs pasielgtumėte su kaimynu, kuris neprisideda, bet pirmas reikalauja rezultato?