Sūnus vasarą dirbo braškių ūkyje ir uždirbo 600 eurų. Pirmuosius pinigus išleido ne sau, o močiutės sugedusiai skalbimo mašinai

Ant mūsų virtuvės stalo gulėjo sūnaus vokelis su vasaros uždarbiu, o jis pats stovėjo prie lango ir kažkaip keistai tylėjo. Man keturiasdešimt dveji, dirbu parduotuvės administracijoje, vyras važinėja į objektus, o mūsų sūnui Matui – septyniolika. Vasaros pradžioje jis susirado darbą netoliese esančiame braškių ūkyje, nes labai norėjo savo pinigų ir taupė naudotam motoroleriui. Aš džiaugiausi, nors slapta galvojau, kiek jis ištvers, kai reikės keltis anksti ne vieną rytą.

Iki tol Matas pinigų beveik neturėdavo: gaudavo kišenpinigių, kartais padėdavo tėčiui, nusipirkdavo ką nors kompiuteriui ar užsisakydavo maisto. Jis nėra nei labai taupus, nei išlaidus – tiesiog, kaip dauguma jo amžiaus vaikų, nori daug ko ir nori dabar. Todėl man atrodė savaime suprantama, kad pirmas rimtesnis uždarbis keliaus jo norams. Tik tą vasarą išėjo kitaip, ir aš ne iš karto supratau, ar man tuo didžiuotis, ar labiau nerimauti.

Rytai braškynuose nebuvo tokie, kaip jis įsivaizdavo

Pirmą darbo dieną Matas išvažiavo dar prieš septynias, su sumuštiniais dėžutėje ir sena kepure nuo saulės. Grįžo po pietų tylus, paraudusiu sprandu, purvinais batais ir braškių dėmėmis ant marškinėlių. Paklausiau, kaip sekėsi, o jis numojo ranka: – Nugarą laužo, bet rytoj vėl važiuosiu. Tada supratau, kad po pirmos sunkesnės dienos mesti neplanuoja.

Darbas tęsėsi kelias savaites, tik ne kasdien, nes viską lemdavo oras ir uogų kiekis. Kai lijo, jis pykdavo, kad nebus darbo, o kai kaitino saulė – kad reikia dirbti. Vakare kartais rasdavau jį virtuvėje, besikraunantį vakarienės antrą kartą, nes po darbo vienos porcijos neužtekdavo. Buvo ir rytų, kai susipykdavome, nes nespėjo susitvarkyti kambario ar koridoriuje palikdavo žemėtus sportbačius.

Stengiausi nepradėti jo girti už kiekvieną valandą laukuose. Norėjau, kad suprastų paprastą dalyką: darbas nėra koks ypatingas žygdarbis, bet jis kainuoja laiko ir jėgų, o kartais reikia ir atsakyti už tai, ką pažadėjai. Matas niurzgėdavo, kad draugai tuo metu maudosi karjere ar sėdi mieste. Vis dėlto savaitė po savaitės jis nebepramiegodavo žadintuvo ir vakare pats pasidėdavo drabužius kitai dienai. Jis pirmą kartą pajuto, kad pinigai neatsiranda telefone vien paspaudus mygtuką.

Ant šaldytuvo kabėjusi sąskaita vis priminė apie gedimą

Mano mama gyvena viena, kitame mūsų rajono gale, penktame aukšte be lifto. Ji nėra bejėgė: apsiperka pati, nueina į polikliniką, prižiūri balkoną. Bet su buitine technika jai jau sunkiau. Vieną sekmadienį nuvažiavome pas ją pietų ir radome vonioje pusiau ištrauktą skalbimo mašiną, o ant grindų – kelis rankšluosčius. Ji pasakė, kad mašina sustojo per patį skalbimą ir iš apačios pradėjo bėgti vanduo.

Mama bandė kalbėti ramiai, bet matėsi, kad susinervinusi. Skalbinius ji tuo metu nešė pas kaimynę arba atsiveždavo pas mus, ir jai dėl to buvo nepatogu, nors niekas jos nekaltino. Vyras paskambino meistrui, šis apžiūrėjo mašiną ir po kelių dienų pasakė, kad taisyti greičiausiai neapsimoka. Ant mamos šaldytuvo atsirado lapas su keliais modeliais, parduotuvių adresais ir mano pasižymėjimais.

Su vyru tarėmės, kaip tą pirkinį sutvarkyti, nes tuo metu ir mums buvo susikaupę visokių išlaidų. Nebuvo jokios nelaimės, tiesiog nesinorėjo skubėti ir paskui gailėtis. Mama kartojo, kad dar palauks, skalbs mažiau, ras išeitį. Tas pažįstamas vyresnių žmonių užsispyrimas: sako, kad viskas gerai, nors aišku, kad nepatogu.

Vokelį jis padėjo ant stalo be didelių kalbų

Vasaros pabaigoje Matas parsinešė visą uždarbį – šešis šimtus eurų. Buvo pavargęs, bet matėsi, kad savimi patenkintas: kelis kartus perskaičiavo pinigus, paskui paslėpė juos kambaryje. Aš neklausinėjau, kiek kam skirs, nors žinojau, kad motorolerių skelbimus jau buvo išnaršęs. Tik pastebėjau, kad vieną vakarą ilgai sėdėjo virtuvėje ir telefone žiūrėjo skalbimo mašinas.

Kitą dieną pasakė, kad nori važiuoti kartu pas močiutę. Nuvažiavę radome ją su prijuoste, plaunančią kelis indus. Matas padėjo ant stalo vokelį ir pasakė: – Močiute, imk mašinai, aš uždirbau. Mama iš pradžių net supyko, liepė nesąmonių nekalbėti ir laikyti pinigus savo planams.

Tada jis pasakė gal ne itin gražiai, bet labai jau savotiškai: motoroleris palauks, o ji juk negali visą rudenį nešioti patalynės per kiemą. Aš jau norėjau įsikišti, nes nenorėjau, kad mama pasijustų skolinga vaikui. Tačiau ji atsisėdo prie stalo, patylėjo ir galiausiai sutiko, kad Matas prisidėtų prie pirkimo. Tai nebuvo kažkoks didvyriškas poelgis – jis tiesiog pamatė konkretų nepatogumą ir nusprendė padėti.

Geras darbas nereiškė, kad namuose neliko ginčų

Prisipažinsiu, iš pradžių tas sprendimas mane net suerzino. Ne dėl mamos, o todėl, kad sūnus beveik visus pinigus atidavė nepasitaręs. Pasakiau, kad būtų buvę protinga bent dalį pasilikti, nes nežino, kada pačiam ko nors prireiks. Jis atkirto, kad aš visada noriu viską suplanuoti už jį, ir užsidarė kambaryje.

Vyras į pokalbį įsitraukė tik vakare. Sakė, galėtume Matui po truputį grąžinti bent dalį, bet man tai neatrodė gera mintis. Jei iškart imtume kompensuoti, išeitų, kad jo sprendimas mums tik kelia nepatogumų. Galiausiai sutarėme, kad kitą kartą jis pirmiau pasitaria, o mes nepradėsime jo auklėti dėl kiekvieno žodžio, kai padarė gerą dalyką. Po poros dienų Matas pats paklausė, ar galėtų rudenį savaitgaliais šiek tiek padėti tėčiui, nes motorolerio minties visai neatsisakė.

Naują mašiną į mamos butą užnešė du vyrai, o Matas tą dieną buvo mokykloje. Vakare jis užsuko pažiūrėti, ar viskas veikia, nors apsimetė, kad atėjo tik pasiimti močiutės keptų kotletų. Mama jam įdėjo pilną dėžutę maisto ir dar bandė įkišti kelias kupiūras, kurių jis neėmė. Jų tarpusavio dėkingumas liko truputį nepatogus, bet tikras.

Supratau, kad pirmi pinigai išmoko ne vien taupyti

Dabar, praėjus keliems mėnesiams, Matas vėl kalba apie savo transportą, o jo kambaryje vis dar mėtosi ne iki galo sutvarkyti drabužiai. Jis netapo idealiu jaunuoliu ir neatsikėlė vieną rytą staiga labai suaugęs. Vis dar tenka priminti apie šiukšles, pažadėtus darbus namuose ir laiką prie ekrano. Bet jis kažkaip kitaip reaguoja, kai kalbame apie buitį, sąskaitas ar senelių reikalus.

Aš iš šios situacijos sau pasiėmiau kelis paprastus dalykus:

• neatimti iš vaiko progos pačiam nuspręsti, kam skirti savo uždirbtus pinigus;
• nepaversti jo pagalbos pareiga, už kurią jis turi gauti pagyrimą kiekvieną kartą;
• leisti vyresniam žmogui priimti pagalbą taip, kad jis nesijaustų pažemintas;
• apie pinigus šeimoje kalbėti ramiai, net jei nuomonės išsiskiria.

Močiutės skalbimo mašina dabar veikia, nors ji vis dar paskambina paklausti, kurią programą rinktis patalynei. O Matas taupo iš naujo ir kartais pajuokauja, kad jo motoroleris išvažiavo skalbti. Gal nusipirks jį kitą vasarą, o gal vėl atsiras kas nors, kam tie pinigai bus reikalingesni. O kaip pasielgtumėte jūs, jei vaikas pirmą rimtą uždarbį norėtų skirti ne sau, o šeimos žmogui?