Vis atidėdavau pokalbį su viršuje gyvenančia kaimyne. Kai ji pati paskambino į duris, abi pradėjome nuo to paties sakinio

Apie savo viršutinę kaimynę žinojau du dalykus: ji labai mėgo perstumdyti kėdes ir, mano supratimu, niekada nevaikščiojo tiesiai iš vieno kambario į kitą. Jos maršrutai virš mano galvos būdavo ilgi, su sustojimais, apsisukimais ir kažko numetimu ant grindų. Bent jau taip man atrodė sėdint apačioje, prie virtuvinio stalo, kur buvau įsirengusi darbo vietą.

Anksčiau to beveik negirdėdavau. Išeidavau ryte, grįždavau vakare, pati įjungdavau skalbyklę, gamindavau vakarienę ir gyvenau kaip visi. Tačiau pradėjusi daugiau dirbti iš namų staiga susipažinau su mūsų namo garsais. Supratau, kada kaimynai vedžioja šunį, kada laiptinės duris prilaiko koja, o kada paleidžia iš rankos. Ir labai gerai išmokau atskirti tą pratisą braukimą virš svetainės.

Mano kaimynė buvo gal šešiasdešimties. Tvarkinga, trumpai kirptais plaukais, dažniausiai su medžiaginiu pirkinių krepšiu. Laiptinėje visuomet pasisveikindavo pirma. Kartą palaikė duris, kai nešiau du sunkesnius maišus, ir paklausė, ar nenorėčiau vieno padėti ant žemės, kol susirasiu raktus. Maloni moteris. Dėl to eiti pas ją skųstis man buvo dar sunkiau.

Pokalbį vis nukeldavau iki kito karto

Iš pradžių sakydavau sau, kad tai paprasti gyvenimo garsai. Juk žmogus negali visą dieną sėdėti nejudėdamas vien todėl, kad kažkas apačioje dirba. Paskui pradėjau svarstyti, ar negalėtų ant kėdžių kojų užklijuoti paminkštinimų. Dar vėliau jau buvau beveik tikra, kad ji turėtų suprasti pati. Kiek galima stumdyti tuos baldus?

Kartais prie braukimo prisidėdavo duslus dūzgimas. Jis prasidėdavo, nutrūkdavo, vėl pasigirsdavo, o tada kažkas viršuje sujudėdavo taip, lyg būtų atitraukiama kėdė. Ypač erzindavo vakarais. Darbo dieną kažkaip ištverdavau, bet kai norėdavau ramiai paskaityti, imdavau klausytis lubų ir jau nebegalėdavau susikaupti.

Vieną ketvirtadienį net atsistojau nuo sofos, nuėjau į prieškambarį ir pasižiūrėjau į šlepetes. Buvau nusprendusi užlipti. Tada pagalvojau, kad beveik devynios, gal žmogus jau ilsisi, gal nepatogu trukdyti. Grįžau į kambarį ir po kelių minučių vėl supykau, kai viršuje kažkas suburbė.

Taip kartojosi kelias savaites. Mintyse turėjau kuo mandagiausią kalbą, tačiau kiekvieną kartą rasdavau priežastį jos nepasakyti. Nenorėjau pasirodyti priekabi. Bijojau, kad ji atsakys, jog gyvena savo namuose ir gali daryti ką nori. Dar labiau bijojau, kad po to laiptinėje teks nemaloniai prasilenkti, žiūrint į pašto dėžutes.

Tuo pat metu pati buvau sumaniusi persitvarkyti svetainę.

Savo triukšmui visuomet turėdavau paaiškinimą

Nusipirkau naują lentyną, kurią reikėjo pritvirtinti prie sienos. Pažįstamas žadėjo padėti šeštadienį, tačiau atvažiavo sekmadienio popietę. Dar prieš pradėdami dešimt minučių aiškinomės, kurioje vietoje ji turėtų kabėti. Stumdėme stalą, matavome, grąžtą padėjome ne ten, kur jo ieškojome, o kai pagaliau pradėjome dirbti, paaiškėjo, kad vieną skylę reikia gręžti iš naujo.

Po pirmojo grąžto garso pagalvojau apie kaimynę. Po antrojo nusprendžiau, kad tuoj baigsime. Kai išsprūdo ir ant grindų nukrito metalinė lentynos detalė, jau norėjau viską mesti. Draugas ramino, kad nieko baisaus, juk ne naktis. Vis dėlto baigusi darbus jaučiausi nesmagiai. Lentyna kabėjo gražiai, bet mano savaitėmis mintyse ruoštas skundas apie svetimą triukšmą dabar skambėjo kiek kitaip.

Kitą rytą laiptinėje jos nesutikau. Antradienį išgirdau viršuje pažįstamą dūzgimą ir pagalvojau, kad galėtume bent normaliai susipažinti. Pradėčiau nuo savo sekmadienio, o tada atsargiai paklausčiau, ką ji ten vakarais daro. Tačiau ir tąkart likau namuose.

Trečiadienį, man plaunant puodelį, suskambo durų skambutis. Niekas neturėjo ateiti, todėl pirmiausia pagalvojau apie siuntą. Atidariusi pamačiau kaimynę. Rankose ji laikė ploną sąsiuvinį, o veide buvo tokia nejauki šypsena, kad iškart nusprendžiau: atėjo dėl lentynos.

Abi prabilome beveik vienu metu:

– Atsiprašau dėl triukšmo.

Ji nutilo. Aš irgi. Tada kaimynė kilstelėjo antakius.

– O jūs dėl kokio?

Paaiškėjo, kad viršuje niekas nuolat neperstumdo baldų

Pakviečiau ją į vidų. Dar stovėdama prie durų pradėjau aiškinti apie sekmadienį, gręžimą ir netikusią skylę sienoje. Ji tik numojo ranka – tuo metu buvo išvažiavusi pas dukrą. Mano lentynos negirdėjo, užtat jau savaitę ruošėsi ateiti dėl savęs.

Pasirodo, dūzgė siuvimo mašina.

Ji neseniai vėl pradėjo siūti. Iš pradžių trumpino kelnes sau, paskui draugei, tada atsirado keli pažįstamų prašymai. Seną mašiną buvo pasistačiusi mažesniame kambaryje ant stalo, kurį laikė atsarginiu. Kėdę vis atsitraukdavo eidama pasimatuoti, atsinešti audinio ar lygintuvo. Tas kambarys buvo tiesiai virš mano svetainės.

– Aš maniau, jūs ten nuolat kažką perstatinėjate, – neištvėrusi pasakiau.

Ji nusijuokė.

– Viena kėdė. Bet pati kartais pagalvoju, kad vaikštau aplink ją visą vakarą.

Apie garsą apačioje ji susimąstė po to, kai pas ją buvo užėjusi draugė. Ši, kaimynei pradėjus siūti, pastebėjo, kad nuo stalo virpa šalia stovintis puodelis. Tada ji ir pagalvojo, jog galbūt girdisi ne tik jos bute.

Labiausiai mane nustebino tai, kad ji pasakojo beveik tais pačiais žodžiais, kuriais pati teisinausi sau. Norėjo ateiti anksčiau, bet nežinojo, kada man patogu. Kelis kartus girdėjo mane kalbančią ir nenorėjo pertraukti darbo. Kartą jau buvo nusileidusi laiptais, tačiau prie mano durų pamatė pristatytą didelę dėžę ir nusprendė, kad turiu rūpesčių.

Toje dėžėje buvo mano lentyna.

Abi įsivaizdavome, kad kita jau seniai pyksta

Padariau arbatos. Kaimynė atsivertė sąsiuvinį ir parodė eskizą, kur galėtų perkelti siuvimo stalą. Buvo atėjusi pasitarti, ar kitu metu dirbti man mažiau trukdytų, bet pokalbio pradžią taip ilgai repetavo, kad galiausiai pamiršo pasakyti net savo vardą.

– Aš Irena, – prisiminė ji, kai jau sėdėjome virtuvėje.

Pasakiau savąjį ir abi nusijuokėme. Kelerius metus gyvenome viena virš kitos, žinojome, kokius krepšius nešiojamės ir kada dažniausiai grįžtame, bet prisistatyti prireikė siuvimo mašinos.

Pasakiau, kad dieną jos darbas man dažniausiai netrukdo. Sunkiausia vakarais, kai dūzgimas tai prasideda, tai nutyla, ir aš imu jo laukti. Ji nustebo, nes kaip tik stengdavosi siūti vėliau, manydama, kad dieną gali sutrukdyti mano nuotoliniams susitikimams. Papasakojau, kuriame kambaryje dirbu ir kada paprastai baigiu. Ji pasakė, kad jai nėra jokio skirtumo, ar prisėsti prie mašinos ketvirtą, ar aštuntą.

Susitarėme paprastai: pirmiausia ji pamėgins perkelti mašiną į kitą vietą, o po kelių dienų aš parašysiu, ar kas pasikeitė. Taip pat pažadėjo pasirūpinti kėdės kojomis. Aš daviau savo numerį ir pasakiau, kad kitą kartą, prieš kabindama dar vieną baldą, bent jau pranešiu.

Kai Irena išėjo, ant stalo liko jos sąsiuvinis. Paskambinau, kad grįžtų pasiimti, ir ji atsiliepusi iškart paklausė:

– Jau kažką girdite?

Kitą savaitę dūzgimas gerokai pritilo. Kėdę kartais dar išgirsdavau, tačiau jau nebesėdėdavau įtempusi ausis. Vieną popietę pati parašiau, kad pas mane valandą vyks svarbus pokalbis. Gavau trumpą atsakymą: „Gerai, kaip tik eisiu į parduotuvę.“

Po mėnesio, trumpindama naujų užuolaidų kraštą lipnia juostele, prisiminiau, kad viršuje gyvena žmogus, kuris tai padarytų geriau. Užlipau su audiniu rankose ir paskambinau į duris.

Irena atidarė, pažiūrėjo į užuolaidas ir pasitraukė į šalį.

– Užeikit. Tik šįkart pradėkim nuo arbatos.