Iš miesto į kaimą persikėlėme tikėdamiesi sutaupyti. Po pirmos žiemos teko skaičiuoti iš naujo

Kai pardavėme butą Kaune ir nusipirkome namą netoli Zapyškio, mama paklausė, ar tikrai suprantu, ką darau. Man buvo trisdešimt aštuoneri, turėjau du vaikus, darbą ir maniau, kad tokius klausimus jau išaugau.

– Mama, iki Kauno nuvažiuosim. Ne į pasaulio kraštą išsikraustom.

– Aš ne apie Kauną. Kas jums ten viską tvarkys?

Tada jos klausimas suerzino. Po pusmečio, kai Mantas sekmadienio rytą tupėjo prie užgesusio katilo, prisiminiau jį labai aiškiai. Tik vyrui nieko nesakiau. Jis ir taip buvo sušalęs ir piktas.

Norėjau kiemo, o vyras – kad pagaliau apsispręsčiau

Mintį kraustytis pirmoji iškėliau aš. Vieną vakarą grįžau namo beveik devintą: po darbo vežiau dukrą į būrelį, laukiau automobilyje, paskui dar užsukome į parduotuvę. Koridoriuje gulėjo sūnaus kuprinė, virtuvėje laukė neplauti pusryčių indai.

Mantas paklausė, ar parvežiau duonos. Buvau pamiršusi. Dėl tos duonos ir apsiverkiau, nors dabar pačiai sunku paaiškinti, kodėl būtent ji mane pribaigė.

Vėliau, kai pavalgėme, pasakiau, kad nebenoriu taip gyventi. Svajojau apie kiemą, vietą vaikams ir virtuvę, kurioje prasilenkiant nereikėtų vienam pasitraukti prie šaldytuvo. Dirbau buhaltere, Mantas projektavo, abu dalį savaitės galėjome dirbti iš namų.

– Tai ieškom? – paklausė jis.

– O jeigu nepatiks?

– Egle, tu jau antrus metus rodai man namų skelbimus. Gal bent vieną nuvažiuojam pažiūrėti?

Ieškojome dar beveik metus. Vienas namas buvo per drėgnas, kitas – per brangus, prie trečio Mantas ilgai vaikščiojo aplink pamatus ir galiausiai papurtė galvą. Nusipirkome kuklų, su pakeistu stogu ir sena virtuve. Kieme augo trys obelys. Aš jas pamačiusi jau beveik buvau apsisprendusi, bet apsimečiau, kad dar labai atidžiai vertinu langus.

Pinigų liko. Tik neilgam

Pardavę butą galėjome apsieiti be naujos paskolos ir pasilikti remontui. Pirmą vakarą naujuose namuose sėdėjome ant sulankstomų kėdžių, valgėme picą nuo dėžės ir skaičiavome, ką pirmiausia tvarkysime.

Aš norėjau virtuvės. Mantas sakė, kad reikia pradėti nuo šildymo. Susitarėme, jog virtuvė dar tinkama, tik pakeisime rankenėles ir perdažysime dureles.

– Matai, kaip pigiai prasisuksim, – pasakiau.

Dabar jau žinau, kad šito sakinio remontuojant namą geriau neskubėti sakyti. Netrukus prireikė siurblio, paskui elektrikas rado, ką sutvarkyti, o prieš žiemą nusprendėme nelaukti, kol galutinai suges vienas langas. Virtuvės dureles perdažėme tik kitą pavasarį.

Pirkinius pradėjau rašyti į sąsiuvinį. Iš pradžių tvarkingai skirsčiau: namui, kiemui, remontui. Vėliau atsirado skiltis „dar kažkas“. Ji pildėsi greičiausiai.

Maistui išleidome mažiau, nors daržas iš pradžių kainavo brangiai

Gyvendami Kaune dažnai apsipirkdavome pakeliui. Užsuki pieno, parsineši pilną maišelį. Penktadieniais užsisakydavome vakarienę, o savaitgalį, išėję su vaikais, beveik visada kur nors pavalgydavome.

Kaime pradėjau planuoti maistą savaitei. Jeigu pritrūkdavo grietinės, ieškodavau, ką pagaminti be jos. Dėl vieno indelio važiuoti nesinorėjo, ypač kai jau būdavau persirengusi naminiais drabužiais.

Po metų suskaičiavau, kad maistui vidutiniškai išleidžiame apie šimtą eurų per mėnesį mažiau. Daugiausia sutaupėme dėl retesnių apsipirkimų ir beveik išnykusių maisto užsakymų.

Šiltnamio į taupymo sąrašą pirmą vasarą dar netraukiau. Sudėjusi konstrukcijos, žemių, daigų ir laistymo reikmenų kainas, nunešiau sąsiuvinį Mantui.

– Pirmą pomidorą valgysim iš vestuvinio servizo.

Jis pažiūrėjo į sumą, paskui į mane.

– Šiltnamis stovės dešimt metų.

– Tikiuosi. Ir pomidorai tegul apie tai žino.

Rugpjūtį jų užaugo tiek, kad nebežinojau, kam dalyti. Antrais metais išlaidų jau buvo mažiau, o daržovių pirkti reikėjo rečiau. Vis dėlto kartą, grįžusi iš darbo ir pamačiusi suglebusius daigus, pagalvojau, kad parduotuvėje pomidorai bent neįsižeidžia, jeigu savaitgalį išvažiuoji.

Benzinui sutaupytų pinigų neužteko

Prieš kraustydamasi buvau suskaičiavusi, kiek kartų važiuosime į darbą. Visų kitų kelionių beveik neįvertinau. Sūnaus treniruotės liko Kaune, dukra norėjo tęsti dailę. Dar buvo gydytojai, vaikų gimtadieniai, susitikimai ir pirkiniai, kurių prireikdavo būtinai rytoj.

Blogiausi tie vakarai, kai nuveži vaiką ir lauki pusantros valandos. Grįžti namo neapsimoka, pasivaikščioti lyja, todėl sėdi automobilyje. Vieną tokį vakarą Mantas paskambino paklausti, kada būsiu.

– Kai baigsis treniruotė.

– O kelintą baigiasi?

– Mantai, tą patį klausimą užduodi kiekvieną antradienį.

Po to pokalbio ant šaldytuvo atsirado tvarkaraštis. Pradėjome dalytis vežiojimu, tartis su kitais tėvais, apsipirkti tada, kai vis tiek važiuojame. Palengvėjo, bet automobilio išlaidos liko gerokai didesnės nei mieste.

Kai sudėjau pirmų metų kuro čekius, supratau, kad maistui sutaupytų pinigų jiems neužtenka. Buvo apmaudu. Buvau norėjusi įrodyti mamai, jog viską gerai apgalvojome.