Iš miesto į kaimą persikėlėme tikėdamiesi sutaupyti. Po pirmos žiemos teko skaičiuoti iš naujo

Sunkiausia buvo išmokti palikti darbus rytojui

Didelėms išlaidoms buvau nusiteikusi. Mane labiau išvargino smulkmenos: neužsidarantys varteliai, užsikimšęs latakas, vėl užaugusi žolė. Nuolat matydavau, ką reikėtų padaryti.

Vieną šeštadienį išsinešiau kavą į lauką. Pakeliui pastebėjau piktžoles prie laiptų ir pasilenkiau išrauti kelias. Kai atsitiesiau, kava buvo šalta, o Mantas stovėjo tarpduryje.

– Tu čia ilsiesi?

– Tik truputį nuravėsiu.

– Šitą sakei prieš valandą.

Jis elgdavosi lygiai taip pat. Atsisėsdavo, pamatydavo atsilaisvinusią lentą ir eidavo atsuktuvo. Kartais susipykdavome vien todėl, kad abu būdavome pavargę, nors niekas mūsų tų darbų tą dieną daryti nevertė.

Dabar mokomės sustoti. Ne visada pavyksta, bet jau būna sekmadienių, kai žolė lieka nepjauta, o mes išvažiuojame prie Nemuno.

Kaimynas atėjo anksčiau, nei spėjau persirengti

Tą lapkričio rytą, kai užgeso katilas, Mantas galų gale paskambino kaimynui Algirdui. Aš buvau su chalatu, plaukai surišti kaip papuolė. Išgirdusi beldimą dar bandžiau nubėgti persirengti, bet Algirdas jau stovėjo prie durų su įrankių dėže.

Katilo patalpoje jie užtruko neilgai. Kai pasigirdo, kad įrenginys vėl veikia, man palengvėjo taip, kad net kavos kaimynui pasiūliau tris kartus.

– Galėjai vakar užeiti, – pasakė jis Mantui.

– Nenorėjau trukdyti.

– Na, tai kitą kartą geriau trukdyk, kol dar šilta.

Po savaitės vyras padėjo jam pernešti spintą. Aš kartais parvežu vaistų iš miesto. Susidraugavome pamažu, be jokių ypatingų progų. Dabar Algirdas užsuka ir tada, kai niekas nesugedę.

Ar grįžčiau į butą?

Po dvejų metų galiu parodyti, kur sutaupėme, ir kur išleidome daugiau. Būstui nereikėjo naujos paskolos, mažiau kainuoja maistas, rečiau perkame nereikalingus daiktus. Užtat daugiau išleidžiame automobiliui, įrankiams ir namo priežiūrai. Remontui atidėta suma aptirpo, nors dalis darbų tebelaukia.

Sesuo neseniai paklausė, ar grįžčiau į Kauną. Kalbėjomės telefonu, aš kaip tik rinkau obuolius. Nugara skaudėjo, vienas krepšys buvo įplyšęs, o po medžiu jų dar gulėjo tiek, kad nesimatė žolės.

– Šiandien labai gerą dieną pasirinkai paklausti, – pasakiau.

Ji nusijuokė ir pasiūlė dalį obuolių palikti ramybėje. Aš jau norėjau aiškinti, kad gaila, paskui pati išgirdau, kaip skambu. Atsisėdau ant laiptelio ir padėjau krepšį.

Iš kiemo atėjo dukra su drauge. Paklausė, ar gali po obelimi nusinešti antklodę ir ten pavalgyti. Leidau, tik paprašiau paskui viską parnešti.

– Tai negrįžtum? – dar paklausė sesuo.

– Kol kas ne. Bet kitą savaitgalį atvažiuok. Duosiu obuolių.

– Kiek?

Pažiūrėjau į pilnus krepšius.

– Atvažiuok su tuščia bagažine.