Gyvenau su drauge penkerius metus be barnių. Viskas pasikeitė, kai pradėjome remontą

Iki remonto man atrodė, kad mudu labai gerai sutariame. Per penkerius metus nebuvome susipykę taip, kad reikėtų išeiti pasivaikščioti vien tam, jog nepasakytum per daug. O paskui vieną ketvirtadienį stovėjau statybinių prekių parduotuvėje, rankoje laikiau du beveik vienodus jungiklius ir galvojau, ar tikrai pažįstu žmogų, su kuriuo gyvenu.

Prasidėjo viskas nuo virtuvės stalčiaus. Jis jau kurį laiką sunkiai užsidarydavo, o vieną vakarą draugė jį patraukė ir liko stovėti su atskilusiu fasadu rankose.

Abu nusijuokėme. Ji pasakė, kad šita virtuvė mūsų nebeištvers.

Butas buvo jos, likęs iš močiutės. Kai prieš penkerius metus atsikrausčiau, susitarėme dalytis einamosiomis išlaidomis, o apie didesnius darbus kalbėti tada, kai jų prireiks. Grindys buvo senos, sienos keliose vietose patrūkinėjusios, virtuvės spintelės iš skirtingų laikotarpių, bet viskas veikė. Gyvenome ir pernelyg nesukome galvos.

Tą vakarą sutarėme, kad vasarą pagaliau susitvarkysime.

– Tik nedarom viso buto iš karto, – pasakiau.

– Žinoma. Virtuvę ir koridorių.

Man tas „virtuvę ir koridorių“ skambėjo kaip aiški darbų apimtis. Vėliau paaiškėjo, kad po tais dviem žodžiais mudu įsivaizdavome gana skirtingus dalykus.

Aš skaičiavau spinteles, ji jau rinkosi šviestuvus

Buvome atsidėję po 4 000 eurų. Aš galvojau, kad už aštuonis tūkstančius padarysime tvarkingai, be didelių įmantrybių, ir dar turėtų kažkiek likti.

Draugė jau turėjo telefone aplanką su virtuvėmis. Ten buvo paslėpti gartraukiai, iki lubų kylančios spintelės, plautuvės be matomo krašto ir apšvietimas ten, kur aš jo apskritai nebūčiau sugalvojęs.

Pirmas nesutarimas kilo gavus baldų pasiūlymą. Aš buvau įsivaizdavęs maždaug tris tūkstančius, o pasiūlyme buvo beveik penki, be dalies technikos.

– Galima pigiau, – pasakiau.

Ji paklausė, ko konkrečiai atsisakysime.

Pasakiau, kad nereikia tiek stalčių, nebūtina spintelių kelti iki lubų, o šiukšliadėžę galima atidarius dureles ištraukti ranka.

Iki tol nesupratau, kad apie šiukšliadėžę įmanoma kalbėtis pakeltu balsu.

– Tu toje virtuvėje ryte pasidarai sumuštinį, – pasakė ji. – O aš noriu, kad man paskui nereikėtų dar penkiolikos metų landžioti į spintelės galą puodo.

Man pasidarė pikta, nes ir aš gaminu. Pradėjau vardyti, ką buvau gaminęs praėjusią savaitę. Ji pasakė, kad kalba ne apie tai. Tuo metu man atrodė, kad būtent apie tai.

Vakare valgėme pašildytą sriubą ir beveik nesikalbėjome. Pirmą kartą mūsų namuose buvo nejauku dėl pokalbio, kuris liko nebaigtas.

„Darom, kaip tu nori“ atrodė geras būdas nesipykti

Prasidėjus darbams virtuvės daiktus sukrovėme svetainėje. Lėkštės atsidūrė dėžėje prie sofos, šaldytuvas – prie televizoriaus, o virdulį įjungdavome koridoriuje.

Pirmas kelias dienas net buvo savotiškai smagu. Pirkome paruoštą maistą, vakarieniaudavome nuo mažo staliuko ir juokaudavome, kad taip gyventi paprasčiau, nes nereikia tvarkyti virtuvės.

Paskui pradėjo trūkti miego. Vienas meistras atvažiuodavo septintą ryto, kitas galėdavo tik po mūsų darbo. Reikėjo kažkam atrakinti, kažkam nuvežti medžiagas, kažkam telefonu paaiškinti, kur tiksliai bus rozetė.

Draugė dažniau dirbo iš namų, todėl daug kas automatiškai teko jai. Aš maniau, kad tai patogu. Ji manė, kad aš taip nusiploviau rankas.

Grįžęs rasdavau ją pavargusią ir iš karto išgirsdavau kelis klausimus: kokį dažų atspalvį renkamės, ar tinka toks grindjuostės aukštis, ką daryti su palange.

– Darom, kaip tu nori, – sakydavau.

Tikėjausi, kad ji apsidžiaugs galėdama pasirinkti. Vietoj to vieną vakarą padėjo prieš mane tris pavyzdžius ir pasakė:

– Aš nenoriu viena visko nuspręsti. Paskui tau nepatiks, ir bus mano kaltė.

Pasakiau, kad tikrai taip nebus.

Po dviejų dienų paklausiau, kodėl nupirko tokius tamsius jungiklius.

Ji net neatsakė iš karto. Tik atsisuko ir kelias sekundes į mane žiūrėjo. Supratau, ką buvau ką tik padaręs, bet vis tiek dar bandžiau aiškinti, kad jungiklis nuotraukoje atrodė kitaip.

Pinigai baigėsi anksčiau negu darbai

Kai nuėmėme senas spinteles, paaiškėjo, kad reikia daugiau elektros darbų, negu buvome numatę. Sienų paruošimas irgi kainavo daugiau. Dar prisidėjo santechnika, pristatymai, smulkios medžiagos, kurių sąraše pradžioje apskritai nebuvo.

Mūsų aštuoni tūkstančiai jau buvo paskirstyti, o virtuvė dar neturėjo nei stalviršio, nei visos technikos.

Vieną sekmadienį susėdome prie išlaidų. Aš buvau išsaugojęs pavedimus, ji turėjo čekius ir užrašus telefone. Dalis sumų dubliavosi, dalies nebuvome pasižymėję nė vienas.

Kai pamačiau bendrą skaičių, paklausiau:

– Tai kiek dar reikės?

Ji pasakė, kad priklauso nuo to, ką renkamės.

– Mes jau pasirinkome daugiau, negu galėjome sau leisti.

– Mes pasirinkome? Dabar jau mes?

Tą sakinį prisimenu geriau negu visas remonto sumas.

Pradėjome ginčytis, kas kam pritarė. Aš sakiau, kad nesutikau su tokiu baldų biudžetu. Ji priminė, kad buvome salone ir aš pasakiau „gerai“. Aš turėjau omenyje, kad gerai atrodo. Ji suprato, kad gerai užsakome.

Galiausiai pasakiau tai, ko iki tol nebuvau garsiai išsakęs:

– Man darosi nejauku dėti tiek pinigų į butą, kuris net nėra mano.

Vos ištaręs supratau, kaip tai nuskambėjo.

Ji atsitraukė nuo stalo ir paklausė, ar penkerius metus aš gyvenau jos bute, ar mūsų namuose.

Norėjau pasakyti, kad tai du skirtingi klausimai. Bet ji jau verkė, o aš sėdėjau tarp čekių ir jaučiausi taip, lyg tyčia būčiau pasirinkęs skaudžiausią vietą.

Tą vakarą pirmą kartą kalbėjome ne apie remontą

Iki tol pinigų tema mums neatrodė sudėtinga. Maistą vieną kartą pirkdavau aš, kitą ji, komunalines išlaidas dalydavomės, dėl vakarienės mieste nesiskaičiuodavome kiekvieno euro.

Tačiau keliolika tūkstančių eurų nėra vakarienė.

Aš buvau tyliai nusprendęs, kad keturi tūkstančiai yra mano galutinė suma. Ji buvo tyliai nusprendusi, kad prireikus abu prisidėsime dar. Nė vienas to nebuvome normaliai pasakę.

Ir dėl buto buvome kalbėję tik tiek, kiek patogu. Mano daiktai čia stovėjo penkerius metus, bet apie didelę investiciją į jai priklausantį turtą nebuvome susitarę. Man buvo gėda kelti šį klausimą, kad neatrodyčiau nepasitikintis. Ji mano tylėjimą laikė ženklu, kad viskas aišku.

Tą vakarą jokio gražaus susitaikymo nebuvo. Pasikalbėjome, pavargome, nuėjome miegoti. Ryte ji pasakė, kad supranta, kodėl man neramu, bet būdas, kuriuo tai pasakiau, buvo skaudus.

Aš atsiprašiau. Nepridėjau „bet“, nors labai norėjosi dar kartą išdėstyti savo argumentus.

Virtuvę baigėme, koridorius liko laukti

Po to pirmiausia suskaičiavome, kas jau užsakyta ir ko tikrai nebegalime atsisakyti. Dalį norų atidėjome. Seną šaldytuvą palikome, nes jis veikė, koridoriaus spintos nebeužsakėme, o sienas ten nusprendėme kol kas tik perdažyti.

Už likusius darbus ir pirkinius jau tarėmės kitaip. Ne „gražu?“ ir ne „tinka?“, o „šitas kainuoja tiek, ar abu sutinkame užsakyti?“

Dar pasidalijome konkrečias užduotis. Aš perėmiau medžiagų atsiėmimą ir bendravimą su elektriku. Teko kelis kartus derinti darbo laiką, bet bent jau nustojau manyti, kad telefonu viską organizuoti yra smulkmena.

Remontas užtruko beveik devynias savaites. Virtuvė išėjo gera. Draugė vis dar kartais atidaro didelį stalčių su puodais ir pasako, kad bent dėl šito buvo verta pasiginčyti.

Dėl buto ir mūsų įdėtų pinigų susitarėme atskirai, jau ne stovėdami prie pusiau nudažytos sienos. Tas pokalbis buvo ne pats maloniausias, bet po jo man pasidarė ramiau. Jai, sakė, irgi.

Dabar nebesakau, kad penkerius metus gyvenome be jokių nesutarimų. Greičiau penkerius metus mums nereikėjo vienu metu priimti tiek brangių ir sunkiai pakeičiamų sprendimų, miegoti dulkėse ir vakarais plauti puodelių vonioje.

Koridoriuje iki šiol kabo senas šviestuvas. Naujus buvome išsirinkę tris, paskui nusprendėme neskubėti. Kai ateina svečiai, beveik niekas jo nepastebi. Mes abu pastebime, bet kol kas jis mums visai tinka.