Rudenį į mano mišką kasdien suvažiuoja po dešimt automobilių grybautojų. Pastačiau lentelę „Privati valda“, o kitą dieną radau ją sulaužytą

Lentelę radau šeštadienio rytą. Viena pusė dar laikėsi ant stulpo, kita gulėjo šlapioje žolėje. Medis buvo perskilęs ties varžtais, o ant baltai dažyto paviršiaus likęs purvinas bato pėdsakas.

Pastovėjau su kavos puodeliu rankoje. Iš pradžių net nepykau – tiesiog žiūrėjau ir bandžiau suprasti, kam reikėjo ją laužyti. Juk galėjo praeiti pro šalį.

Toliau, prie kelio, jau stovėjo keturi automobiliai. Iš vieno lipo vyras su pintine, kitame kažkas avėsi guminius batus. Buvo vos po septynių.

Grįžęs į virtuvę pasakiau žmonai, kad lentelė neišstovėjo nė paros.

– Matei, kas sulaužė?

– Ne.

– Tai pirmiausia nusifotografuok. Neik dabar su visais iš eilės aiškintis.

Ji mane pažįsta. Tą rytą būčiau galėjęs susipykti ir su žmogumi, kuris čia pirmą kartą gyvenime sustojo.

Pirmus metus net džiaugiausi, kad žmonės atvažiuoja

Mišką netoli Varėnos paveldėjau iš tėčio. Keli hektarai, senas privažiavimas ir už jo – sodyba, kurią su žmona tvarkome savaitgaliais. Tėtis čia praleisdavo beveik visą vasarą. Pažinojo kiekvieną duobę kelyje ir kelis vietinius grybautojus, kurie rudenį užsukdavo pasisveikinti.

Man miškas iš pradžių buvo graži vieta poilsiui. Tik vėliau pradėjau suprasti, kiek jame atsiranda darbo. Vienur nuvirtęs medis, kitur po liūties išplautas kelias, dar reikia pasidomėti, ką ir kaip gali tvarkyti.

Grybautojai man nekliuvo. Pats grybauju nuo vaikystės. Kartais sustodavome pakalbėti, parodydavo radinius, paklausdavo, ar giliau yra šlapia. Viena moteris net atnešė žmonai savo džiovintų baravykų, kai ši jai paskolino peilį.

Bet vieną rudenį automobilių padaugėjo taip, kad pradėjau juos skaičiuoti. Darbo dieną šeši ar septyni, savaitgalį – dešimt ir daugiau. Vieni išvažiuodavo, kiti atvažiuodavo. Kartais atrodydavo, kad prie miško vyksta renginys, apie kurį man niekas nepranešė.

Labiausiai erzino ne pintinės

Vieną penktadienį atvažiavęs radau užstatytą įvažiavimą į sodybą. Palaukiau, pasignalizavau. Niekas nepasirodė. Prie automobilio stiklo numerio nebuvo.

Su žmona persinešėme dalį daiktų pėsčiomis. Sunkesnius palikau bagažinėje. Automobilio šeimininkas grįžo po geros valandos ir nustebo pamatęs mane stovintį šalia.

– Negalėjote palikti taip, kad pravažiuotume? – paklausiau.

– O čia kas važiuoja?

Parodžiau į už jo automobilio matomą keliuką.

– Aš. Namo.

Jis pasakė nepastebėjęs. Išvažiavo net durų iki galo neuždaręs, tik pajudėjęs jas prisitraukė.

Kitą savaitgalį radau išvažinėtą samanų plotą. Kažkas, nenorėdamas likti prie kelio, buvo įsukęs tarp medžių ir ten apsisukęs. Po lietaus liko gilios provėžos.

Paskui prie kelmo aptikau tuščią kavos puodelį, drėgnų servetėlių ir plastikinį maišelį. Surinkau. Žmona pasakė nebeimti plikomis rankomis, automobilyje tam turime pirštines.

Labiausiai man įstrigo ne šiukšlės, o tai, kaip greitai prie jų pripratau. Važiuodamas į sodybą jau pasiimdavau papildomą maišą.

Lentelę padariau supykęs

Užrašiau tik du žodžius: „Privati valda“. Didelėmis juodomis raidėmis, kad būtų matyti nuo kelio. Po jais pridėjau mažesnį sakinį: „Prašome gerbti svetimą turtą.“

Man atrodė savaime suprantama, ką noriu pasakyti. Neužstatykite įvažiavimo. Nevažiuokite per samanas. Nepalikite atliekų.

Tačiau šitų konkrečių dalykų lentelėje nebuvo.

Žmona paklausė, ar žmonės nepamanys, kad apskritai draudžiu įeiti į mišką. Atsakiau, kad gal bent susimąstys.

Kitą rytą radau lentelę sulaužytą.

Nufotografavau ją iš kelių pusių. Tada nufotografavau ir provėžas, kurias vis atidėliojau sutvarkyti. Nuotraukas sudėjau į atskirą aplanką telefone, nes iki tol buvau tik pasakojęs, kas čia vyksta. Turėjau daug pykčio ir beveik nieko užfiksuoto.

Grybautojai praeina pro šalį tuščiais krepšiais: aštuonios miško vietos, kur slepiasi grybaiNuotrauka: Pexels / Jelena Kazak

Pirmas pokalbis prie kelio baigėsi blogai

Prie automobilių priėjau jau kiek vėliau. Vienas vyras kaip tik krovė pintinę į bagažinę.

– Gal matėte, kas lentelę sulaužė? – paklausiau.

Jis pažiūrėjo mano parodyta kryptimi.

– Ne. O kam jūs ją čia pastatėt?

– Nes žmonės nebesupranta, kur atvažiuoja.

– Grybauti galima ir privačiame miške.

Pasakė ramiai, bet man tuo metu užteko ir tiek.

– Tai gal dar automobilį prie pat grybo reikia pasistatyti?

Jis uždarė bagažinę.

– Mano automobilis ant kelio krašto. Aš nieko nelaužiau.

Ir buvo teisus. Jo automobilis netrukdė pravažiuoti, prie ratų nesimatė išvažinėtų samanų. Aš buvau priėjęs klausti apie lentelę, bet kalbėjau taip, lyg jau būčiau radęs kaltininką.

Vyras išvažiavo. Likau prie kelio ir pasijutau dar prasčiau. Nei sužinojau, kas sugadino lentelę, nei ką nors išsprendžiau.

Teko pasidomėti, ką iš tikrųjų reiškia „mano miškas“

Iki tol galvojau paprastai: sklypas mano, vadinasi, galiu nustatyti, kas jame vaikščios. Pasirodo, miškui tokio supratimo neužtenka.

Valstybinė miškų tarnyba aiškina, kad žmonės paprastai turi teisę lankytis ir privačiuose miškuose, grybauti bei uogauti. Ribojimai galimi teisės aktuose numatytais atvejais. Vadinasi, vien mano pastatyta lentelė savaime nesuteikia pagrindo išvaryti visus grybautojus. Tačiau lankytojai taip pat privalo nešiukšlinti ir negadinti svetimo turto.

Perskaitęs tai parodžiau žmonai.

– Apie šitą ir kalbėjau, – pasakė ji.

Šįkart nesiginčijau.

Atskirai pasitikrinau automobilių taisykles. Į mišką motorinėmis transporto priemonėmis galima važiuoti keliais. Automobilius reikia palikti tam skirtose aikštelėse arba kelio pakraštyje, užtikrinant galimybę pravažiuoti kitiems. Važiavimas per miško paklotę nėra tas pats, kas atėjimas grybauti.

Pagaliau galėjau sau aiškiai įvardyti, dėl ko pykstu. Man nereikėjo saugoti kiekvieno baravyko. Reikėjo pravažiuojamo kelio ir miško, kuriame po savaitgalio neliktų ratų vėžių bei šiukšlių.

Kvapnūs grybai

Naujoje lentelėje parašiau tai, ko iš tiesų prašiau

Sulaužytos lentelės neišmečiau. Pranešiau policijai apie sugadintą turtą ir pridėjau nuotraukas. Kaltininko nežinojau, todėl jo ir neįvardijau. Nustojau spėlioti pagal tai, kas tą rytą stovėjo arčiausiai.

Kurį laiką rimtai svarsčiau užversti įvažiavimą rąstais. Paskui sustojau: dar nebuvau išsiaiškinęs kelio statuso ir kitų žmonių teisių juo naudotis. Nenorėjau prisidaryti naujų rūpesčių mėgindamas išspręsti senus.

Padariau kitą lentelę. Šįkart užrašiau: „Prašome neužstatyti įvažiavimo, nevažiuoti ant miško paklotės ir išsivežti šiukšles.“

Žmona perskaitė.

– Dabar bent aišku, ko nori.

Pastatęs ją dar kelias minutes stovėjau prie kelio. Atrodė kažkaip per mandagu po to, kai pirmąją kažkas sulaužė. Bet daugiau neturėjau noro rėkti ant visų dėl vieno nežinomo žmogaus.

Ne visi sureagavo taip, kaip tikėjausi

Kitą šeštadienį prie įvažiavimo vėl buvo automobilių. Vienas stovėjo taip, kad pravažiuoti būtų buvę sunku. Kol dairydamasis ėjau jo link, iš miško pasirodė moteris su vyru.

– Čia jūsų įvažiavimas? – paklausė ji. – Tuoj patrauksim.

Vyras jau traukė raktelius. Nereikėjo nei ginčo, nei aiškinimo, kam man tą rytą būtina pravažiuoti.

Vėliau kitas grybautojas paklausė apie sulaužytą lentelę. Pasakiau, kas nutiko. Jis papurtė galvą ir parodė maišelį, kurį laikė šalia pintinės. Viduje buvo pora tuščių skardinių.

– Radau prie griovio. Gal pas jus yra, kur išmesti?

Nunešiau į savo atliekų maišą. Dar trumpai pasikalbėjome apie grybus. Pirmą kartą tą rudenį apie juos kalbėjau visai ramiai.

Automobilių nesumažėjo iki nulio

Nebuvo taip, kad pastačiau naują lentelę ir viskas susitvarkė. Kartą vėl teko ieškoti užstatyto automobilio savininko. Šiukšlių dar pasitaiko. Kas sulaužė pirmąją lentelę, nesužinojau.

Bet dabar fiksuoju konkrečius atvejus, o ne fotografuoju kiekvieną žmogų su pintine. Dėl aiškinimosi nebestabdau tų, kurie tiesiog eina miško keliuku. Jei matau problemą, kalbu apie ją: kur pastatytas automobilis, kas sugadinta, kas palikta.

Praėjusį sekmadienį prie kelio suskaičiavau devynis automobilius. Įvažiavimas buvo laisvas. Grįždamas iš miško sutikau tėtį su berniuku, nešinu beveik tuščia pintine. Vaikas paklausė, ar man priklauso šitas miškas.

Pasakiau, kad taip.

– O grybų dar liko?

Parodžiau, kur pats buvau radęs kelias voveraites. Jie padėkojo ir nuėjo toliau.

Namuose žmona paklausė, ar vėl buvo daug žmonių.

– Buvo, – atsakiau. – Bet šiandien netrukdė.

Batus palikau prie durų. Maišas šiukšlėms, kurį buvau pasiėmęs eidamas, šįkart liko kišenėje.