Automobilį plaunu pats savitarnos plovykloje, kaimynas – automatinėje: per metus suskaičiavome išlaidas ir tai, kaip atrodo dažai

Vieną kovo šeštadienį stovėjau savitarnos plovykloje šlapiais batais ir žiūrėjau, kaip nuo mano tamsiai pilko universalo bėga žiemos purvas su druskomis. Man 39-eri, dirbu projektų vadovu statybinių medžiagų įmonėje, auginame du mokyklinukus, todėl automobilis pas mus švarus būna neilgai. Juo vežu vaikus į būrelius, savaitgaliais važiuojame pas tėvus, o kartais į bagažinę susikraunu lentų ar maišų žemių. Vis galvodavau, kad pats nusiplaunu ir pigiau, ir geriau, nors žmona juokdavosi, kad iš plovyklos grįžtu pavargęs ir šlapiomis rankovėmis.

Mano kaimynas Marius gyvena priešingoje laiptinėje ir vairuoja panašaus amžiaus juodą krosoverį. Jis beveik visada važiuoja į automatinę plovyklą prie prekybos centro: įvažiavo, palaukė kelias minutes – ir viskas. Praėjusį pavasarį, kai kieme abu valėme kilimėlius, užsiginčijome, kuris būdas iš tikrųjų geresnis automobiliui ir piniginei. Tada susitarėme metus pasižymėti, kiek kartų plauname, kiek išleidžiame ir ką pastebime ant dažų. Ne tam, kad vienas kitą perkalbėtume, tiesiog buvo smalsu.

Iš pradžių man atrodė, kad svarbiausia tik gerai nuskalauti druską

Mano rutina paprasta: važiuodamas iš darbo užsuku į savitarnos plovyklą, dažniausiai vakare, kai mažiau eilių. Telefonas kišenėje būna sušalęs, ant kelnių jau purvo taškai nuo slenksčių, o aš galvoju, ar dar spėsiu grįžti iki vaikų vakarienės. Paprastai pradedu nuo ratų arkų ir slenksčių, paskui putos, skalavimas, pabaigoje – vanduo be dėmių. Kilimėlius kartais išimu, bet ne visada. Kai už tavęs jau laukia kitas žmogus, nelabai norisi užimti vietą dar dešimt minučių.

Marius darė visai kitaip. Sakydavo, kad jo laikas irgi kainuoja, o po darbo jis nenori šaltyje mosuoti plovimo pistoletu. – Noriu išvažiuoti švaria mašina, ne dar vieną darbą pasidaryti, – kartą burbtelėjo jis prie konteinerių, kai abu nešėme šiukšles. Į automatinę plovyklą jis važiuodavo maždaug kas dvi ar tris savaites, po labai šlapio savaitgalio – ir dažniau. Aš sau vis kartojau, kad patogu tai patogu, bet rūpestingiau juk plaunu aš.

Užrašai telefone greitai sugadino mano gražią teoriją

Pirmus du mėnesius abu gana sąžiningai rašėmės datą, plovyklą ir apytikslę sumą. Aš iš pradžių skaičiavau tik tai, ką sumoku plovykloje, bet Marius priminė apie ratų valiklį, mikropluošto šluostes, kartais ir salono siurblį. Namuose žmona dar pastebėjo, kad po mano „greito užsukimo“ vakarienę dažnai pradeda ruošti viena. Į eurus to nesudėsi, bet nemalonu buvo pripažinti, kad ji teisi.

Per metus ploviau dažniau, nes savitarna atrodė pigi tol, kol nepradedi visko susumuoti. Vienu kartu išleisdavau mažiau nei Marius, bet užtrukęs pasiimdavau papildomą programą ratams ar dar vieną skalavimą. Jis plovė rečiau, tačiau vienas apsilankymas kainavo daugiau, kartais dar pasirinkdavo salono valymą. Metų gale paaiškėjo, kad skirtumas tarp mūsų išlaidų buvo gerokai mažesnis, nei abu tikėjomės: manasis būdas liko pigesnis, tik ne tiek, kad būtų kuo labai didžiuotis.

Vyras savitarnos plovykloje plauna druskomis ir purvu aplipusį automobilįNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Ant juodų durelių pasimatė tai, ko Marius nenorėjo girdėti

Vasaros pabaigoje abu automobilius buvome pastatę šalia namo, ir saulė krito iš šono. Ant Mariaus juodų durelių, ypač prie galinių rankenėlių, geriau matėsi smulkūs apskriti pabraižymai. Iš toliau jų nesimatė, automobilis atrodė tvarkingas, bet priėjus arčiau vaizdas jau nebuvo toks gražus. Marius numojo ranka: juodai mašinai, pasak jo, apskritai viskas labiau išryškėja.

Mano pilkas automobilis irgi nebuvo pavyzdinis. Prie galinio bamperio turėjau kelias žymes nuo bagažinės, ant kapoto – smulkių taškelių, kurių plovykla tikrai nepadarė. Dar prisiminiau, kaip kartą paskubėjęs šluoste perbraukiau per ne iki galo nuskalautą durelių apačią ir palikau blankų ruoželį. Vien nuo to, kad plauni rankomis, automobilis savaime netampa apsaugotas, ypač kai skubi arba imi ne visai švarią šluostę.

Didžiausias skirtumas buvo ne šepečiai, o mūsų įpročiai

Rudenį Marius pasakė pradėjęs rinktis kitą automatinę plovyklą, nes ten programa jam atrodė švelnesnė. Nebevažiuodavo į tą, kur po plovimo ant automobilio likdavo vandens ir purvo. Taip pat nustojo braukti dureles pirmu pasitaikiusiu popieriniu rankšluosčiu prie degalinės. Aš nusipirkau kelias atskiras šluostes: viena tik kėbului, kita ratams ir slenksčiams. Atrodo, paprastas dalykas, bet anksčiau tas pats skuduras kartais keliaudavo nuo ratlankio prie durelių.

Abu dar supratome, kad žiemą svarbiau ne blizgesys, o laiku nusiplauti susikaupusį purvą ir druskas, kiek pavyksta pasiekti. Vasarą galima ir rečiau plauti, jei automobilis nėra aplipęs dulkėmis ar medžių lipnumu. Marius ėmė važiuoti į automatinę plovyklą tada, kai tikrai neturi laiko, o ne vien todėl, kad pravažiuoja pro šalį. Aš sau leidau kartais rinktis tą patį, kai lauke minusas, vaikai mašinoje burba, o namuose ant šaldytuvo kabo priminimas nupirkti pieno.

Ką po metų palikome savo įpročiuose

Dabar savo pasirinkimo nebelaikau vieninteliu teisingu. Savitarna man vis dar patinka, kai turiu pusvalandį, noriu gerai išplauti ratų arkas ir nebijau vėsaus vandens. Bet automatinė plovykla tapo normalia išeitimi, o ne tinginystės ženklu. Marius nepradėjo plauti automobilio pats, bet sutiko, kad priežiūra prasideda ne nuo pasirinktos plovyklos. Galiausiai mums abiem svarbiau tapo ne dažnumas, o tai, ar automobilį plauname neskubėdami ir nepasikliaujame vien „greitais“ sprendimais.

• Rinktis plovyklą pagal tą dieną turimą laiką, o ne iš principo.
• Nešluostyti smėliuoto ar prastai nuskalauto kėbulo.
• Turėti atskiras švarias šluostes kėbului ir ratams.
• Žiemą nepamiršti slenksčių, ratų arkų ir automobilio apačios.
• Nesivaikyti tobulo blizgesio, kai automobilis naudojamas kasdien.

Skaičiavimų telefono užrašuose jau nebetęsiame, nors Marius vis dar pajuokauja, kad mano šlapi batai irgi turėtų eiti į išlaidas. Ant jo durelių smulkūs ratilai niekur nedingo, o aš vis dar kartais per ilgai stoviu prie putų programos, nes atrodo, kad dar viena minutė kažką pakeis. O kaip pasielgtumėte jūs: rinktumėtės savo laiką savitarnoje ar greitį automatinėje plovykloje?