Darbdavys pasiūlė pusę algos oficialiai, o likusią grynais. Sutikau, o kai susirgau, nedarbingumo išmoka buvo vos 210 eurų

Kai telefone pamačiau įplauką, pirmiausia pagalvojau, kad čia tik dalis pinigų. Atidariau banko programėlę, perskaičiau mokėjimo paskirtį, paskui prisijungiau prie savo paskyros „Sodroje“.

Du šimtai dešimt eurų. Už nurodytą nedarbingumo laikotarpį.

Virtuvėje žmona dėliojo sąskaitas. Buvome sutarę, kad gavęs išmoką pervesiu pinigų bendroms išlaidoms. Pasakiau sumą, o ji pakėlė akis.

– Čia viskas?

– Dar pasižiūrėsiu.

Jau žinojau, į ką reikės žiūrėti. Tik nenorėjau iškart garsiai pasakyti, kad prieš beveik metus priimtas mano sprendimas dabar guli tarp mūsų ant virtuvės stalo.

Darbo reikėjo, o pasiūlymas skambėjo gerai

Į tą įmonę atėjau po dviejų mėnesių darbo paieškų. Ankstesnėje darbovietėje sumažino žmonių, o iš santaupų gyventi darėsi vis neramiau. Turėjome būsto įmoką, dvi dukras ir automobilį, kuriam kaip tik reikėjo remonto.

Per pokalbį vadovas daug neklausinėjo. Pasidomėjo patirtimi, paprašė parodyti kelis atliktų darbų pavyzdžius, pasakė, kada galėčiau pradėti.

Atlyginimas buvo geresnis už kitus tuo metu gautus pasiūlymus.

Tik pokalbio pabaigoje paaiškėjo, kaip jis būtų mokamas.

– Dalį rodome oficialiai, kitą atiduodame į rankas. Bendra suma tokia, kaip sakiau. Žmonės pas mus nesiskundžia.

Paklausiau, ar mokama laiku.

Dabar prisiminęs būtent šitą savo klausimą jaučiu didžiausią apmaudą. Man rūpėjo, ar gausiu pinigus penktadienį, o ne kaip atrodys mano pajamos susirgus, atostogaujant ar netekus darbo.

Vadovas patikino, kad vėlavimų nebūna. Pasakė ir tai, kad vėliau, jei gerai seksis, galėsime kalbėti apie visos sumos įforminimą.

Pradėjau dirbti kitą pirmadienį.

Pirmus mėnesius atrodė, kad nerimauti nebuvo dėl ko

Pinigai iš tiesų ateidavo laiku. Dalis į sąskaitą, dalis grynais. Gavęs perskaičiuodavau, įsidėdavau į piniginę ir važiuodavau namo.

Žmona žinojo, kaip mokama. Jai tas susitarimas nepatiko.

– O jeigu kas nors atsitiks?

– Kas atsitiks? Dirbsiu ir gausiu.

Tą sakinį pasakiau taip užtikrintai, lyg ji būtų ieškojusi problemos ten, kur jos nėra.

Darbas patiko. Su kolegomis sutarėme, vadovas kartais užsakydavo pietų, prieš šventes gaudavome papildomai. Visa tai man padėjo nebegalvoti apie sutartį stalčiuje, kurioje buvo įrašyta gerokai mažesnė suma.

Kai kas nors paklausdavo, kiek uždirbu, sakydavau visą atlyginimą. Tiek ir gaudavau. Tik dalis jo neegzistavo dokumentuose.

Susirgęs dar kelias dienas bandžiau dirbti

Iš pradžių atrodė, kad peršalau. Vakare krėtė šaltis, ryte išgėriau vaistų ir išvažiavau. Nenorėjau palikti kolegų, nes turėjome baigti užsakymą.

Trečią dieną vadovas pats pasakė, kad atrodau prastai.

– Gal namo važiuok. Dar visus užkrėsi.

Gydytoja išrašė nedarbingumą. Tikėjausi po kelių dienų grįžti, tačiau sveikau lėčiau. Telefoną vis tiek laikiau šalia. Skambino kolegos, klausinėjo apie paliktus darbus. Atsakinėdavau, nors paskui dažnai reikėdavo vėl atsigulti.

Apie pinigus pradėjau galvoti tik tada, kai priartėjo įprasti mėnesio mokėjimai. Žinojau, kad sirgdamas visos algos negausiu. Bet mintyse vis tiek rėmiausi tuo atlyginimu, už kurį kasdien dirbau.

Niekada nebuvau rimtai suskaičiavęs, ką reiškia sirgti gaunant tik pusę oficialių pajamų.

Paskambinau darbdaviui, nes dar tikėjausi mūsų susitarimo

Pamatęs 210 eurų, parašiau vadovui. Paklausiau, kaip bus su likusia atlyginimo dalimi už tą laiką.

Jis paskambino beveik iškart.

– Už dirbtas dienas viską gausi.

– Aš apie tas, kai sirgau.

– Už ligą tau „Sodra“ moka.

– Bet mes juk tarėmės dėl kitos bendros sumos.

Jis kurį laiką tylėjo.

– Mes tarėmės už darbą. Kai nedirbi, iš ko aš tau papildomai mokėsiu?

Stovėjau virtuvėje prie palangės. Žmona buvo išėjusi į kitą kambarį, kad galėčiau kalbėti.

– Tai tas skirtumas tiesiog dingsta?

– Tu juk nuo pradžių žinojai sąlygas.

Žinojau. Tik pradėdamas darbą buvau girdėjęs „gausi tiek“, o dabar išgirdau, kiek daug aplinkybių prie šio pažado nebuvo pridėta.

Baigėme pokalbį nesusitarę. Vadovas dar palinkėjo pasveikti.

Išmokos niekas nesupainiojo su mano tikru atlyginimu

Pirmiausia kreipiausi į „Sodrą“, nes norėjau suprasti, ar teisingai perskaičiau duomenis. Išsiaiškinau, už kokias dienas pervesta suma ir kokios pajamos naudotos skaičiavimui.

Ligos išmoka nėra apskaičiuojama pagal tai, kiek darbdavys žodžiu pažadėjo ar kiek žmogus gaudavo neoficialiai. Vertinamos draudžiamosios pajamos nustatytu laikotarpiu. Už pirmąsias dvi su darbo grafiku sutampančias ligos dienas moka darbdavys, o nuo trečios dienos, kai tenkinamos sąlygos, išmoką moka „Sodra“. Jos mokamos išmokos dydis – 62,06 proc. kompensuojamojo uždarbio. Konkreti gaunama suma priklauso ir nuo apmokamų dienų bei išskaitų.

Mano atveju skaičiavimui matėsi mažesnis atlyginimas. Tas, kurį buvau matęs sutartyje ir pats pasirašęs.

Kelis kartus peržiūrėjau mėnesių duomenis. Ne todėl, kad tikėjausi juos pakeisti žiūrėdamas. Buvo sunku priimti, kad taip jie atrodė visą laiką, kol aš sakiau, jog uždirbu dvigubai daugiau.

Sunkiausias pokalbis buvo namuose

Žmona galėjo priminti savo klausimą: „O jeigu kas nors atsitiks?“ Nepriminė.

Atsisėdome ir susirašėme, ką tą mėnesį turime sumokėti. Ji pasiūlė dalį išlaidų padengti iš santaupų. Mano pirmas noras buvo sakyti, kad nereikia, aš kaip nors rasiu.

Bet tuo metu dar nebuvau pasveikęs. Jokio patikimo „kaip nors“ neturėjau.

– Reikėjo iškart nesutikti, – pasakiau.

– Reikėjo, – atsakė ji. – Dabar reikia žiūrėti, ką darysi toliau.

Jos ramumas man buvo sunkesnis už priekaištą. Buvau taip norėjęs parnešti didesnį atlyginimą, kad prisiėmiau susitarimą, kurio pasekmes dabar turėjome dengti abu.

Tą vakarą pirmą kartą normaliai perskaičiau visą savo darbo sutartį. Iki tol ją buvau peržiūrėjęs skubėdamas, vadovui sėdint kitoje stalo pusėje.

Grįžęs paprašiau pakeisti sąlygas raštu

Kai grįžau į darbą, nenorėjau aiškintis koridoriuje ar prie kolegų. Paprašiau susitikimo.

Pasakiau, kad noriu viso sutarto atlyginimo oficialiai. Be pažado „vėliau pažiūrėsime“. Norėjau konkrečiai žinoti, kokią sumą įmonė sutiktų įrašyti ir nuo kada.

Vadovas pradėjo skaičiuoti, aiškinti išlaidas. Galiausiai pasiūlė viską įforminti, bet už mažesnį galutinį atlyginimą.

Paklausiau, ar gali atsiųsti pasiūlymą raštu. Jis nustebo.

– Kam čia dabar tas formalumas?

– Kad abu vienodai suprastume.

Nepradėjau grasinti ir nesakiau, kad išeinu tą pačią dieną. Turėjau šeimą ir sąskaitas. Tačiau po darbo jau atnaujinau gyvenimo aprašymą.

Taip pat susirinkau sutartį, algalapius, turimas žinutes apie mokėjimus ir užsirašiau datas, kol dar gerai prisiminiau. Kreipiausi konsultacijos dėl savo situacijos. Nenorėjau vėl remtis vien tuo, ką kažkas užtikrintai pasakė telefonu.

Kito darbo ieškojau jau kitaip

Per naujus pokalbius nebeužtekdavo išgirsti sumos „į rankas“. Klausdavau, koks atlyginimas bus sutartyje, kaip mokami priedai, nuo ko jie priklauso.

Vienas darbdavys pasakė, kad papildomai galėsiu „užsidirbti vietoje“. Paprašiau paaiškinti. Kai atsakymas liko miglotas, pokalbio nebetęsiau.

Galiausiai radau kitą darbą. Uždirbu šiek tiek mažiau, negu anksčiau gaudavau susidėjęs pavedimą ir grynuosius. Tą skirtumą jaučiame. Tačiau dabar žinau, kad mano atlyginimas dokumentuose sutampa su tuo, dėl ko susitarėme.

Pirmą algalapį peržiūrėjau atidžiau negu patį banko pavedimą. Žmona pamatė mane prie kompiuterio ir paklausė, ar vėl kažko trūksta.

– Ne. Tikrinu.

Ji atsisėdo šalia. Parodžiau sumą, išskaitas, pervedimą. Šįkart nereikėjo nieko pridėti žodžiu.

Iš savo paskyros išsisaugojau ir tą seną sprendimą dėl 210 eurų išmokos. Nenoriu jo nuolat prisiminti, bet ištrinti kol kas nesinori.

Per darbo pokalbį tuomet klausiau tik vieno: ar pinigus mokės laiku. Dabar žinau, kiek dar klausimų turėjau užduoti prieš pasirašydamas.

Rokas G.