Prekybos centre dirbu ketvirtus metus, į rankas gaunu 1 000 eurų. Kai algą pakėlė 30 eurų, nebežinojau, ar dėkoti, ar verkti

Algalapį atsidariau darbuotojų kambaryje, po dvylikos valandų pamainos. Atlyginimas pagaliau buvo padidintas – nuo 970 iki 1 000 eurų į rankas, o vadovė ryte dar pasidžiaugė, kad įmonė rado galimybių mus paskatinti. Sėdėjau ant kėdės neatsegtais darbo batais ir skaičiavau: po trisdešimt eurų daugiau kiekvieną mėnesį.

Kolegė paklausė, ar jau mačiau. Linktelėjau ir atsukau jai telefoną.

– Tai dabar jau tūkstantį uždirbam, – pasakė ji.

Nė viena nenusijuokėme. Iš salės pasigirdo pranešimas, kad reikia pagalbos prie kasų, ir kolegė pakilo dar nebaigusi valgyti.

Ketverius metus sakau sau, kad bent jau darbas stabilus

Dirbu salės darbuotoja, bet nemažą dienos dalį praleidžiu su dėžėmis. Atveža prekes, reikia išvežti, iškrauti, sudėti, papildyti lentynas. Pirkėjas mato mane prie jogurtų ar kruopų, tačiau iki tos lentynos dar būna sandėlis, vežimėlis ir keliolika kartų pakeltos dėžės.

Grafikas slenkantis, pamainos po dvylika valandų. Būna laisvų dienų viduryje savaitės, tik pirmoji dažnai praeina atsigaunant: išsiskalbiu, pasigaminu maisto, sutvarkau namus ir vakare suprantu, kad beveik niekur nebuvau išėjusi.

Kai pradėjau, atrodė, jog įsivažiuosiu. Priprasiu prie krūvio, susidėliosiu gyvenimą pagal grafiką, vėliau gal ir atlyginimas bus geresnis.

Dabar dirbu ketvirtus metus. Prekes randu užsimerkusi, naujokus dažnai atveda pas mane, o kai ko nors trūksta pamainoje, žino, kad gali paskambinti.

Tik parduotuvėje mano patirtis naudinga kasdien. Atlyginime ją pastebiu gerokai sunkiau.

Tą vakarą parduotuvėje pati padėjau atgal du pirkinius

Po pamainos užėjau apsipirkti. Savo darbo vietoje, su ta pačia uniforma po striuke. Ėmiau vakarienei reikalingus produktus ir žiūrėjau į kainas, kurias tą dieną pati buvau keitusi.

Prie kasos suskaičiavau krepšelį ir nusprendžiau vieną dalyką palikti. Paskui dar vieną. Nieko ypatingo – mėgstamą sūrį ir kavą, kurios namuose dar turėjau kelioms dienoms.

Kasininkė mane pažinojo. Paklausė, ar nunešti atgal.

– Pati padėsiu, – pasakiau.

Grįžau prie lentynos, kurią prieš kelias valandas buvau papildžiusi. Padėjau sūrį į jo vietą ir išlyginau eilę. Padariau tai automatiškai.

Tik eidama namo supratau, kaip mane tas judesys supykdė. Mano pamaina jau buvo pasibaigusi, aš buvau pirkėja, bet net grąžindama prekę, kurios nusprendžiau nepirkti, dar tvarkiau lentyną.

Prie kasų kolegės irgi nesėdi ramiai už didelius pinigus

Kartais žmonės man pasako, kad bent kasininkėms lengviau – jos sėdi. Norėčiau, kad jie pasėdėtų visą pamainą, kai eilėje kažkas pyksta dėl kainos, kažkas skubina, kažkam nepritaikyta nuolaida, o dar reikia nuolat dirbti su pinigais.

Su kolegėmis apie algas kalbamės. Viena sakė geresnį mėnesį gavusi apie 1 150 eurų į rankas. Kitos – mažiau. Tai mūsų tarpusavio pokalbiai, bet iš jų nesusidaro vaizdas, kad perėjus prie kasos staiga būtų galima atsikvėpti.

Kartą persirengimo kambaryje radau kolegę sėdinčią su telefonu. Klausiau, ar viskas gerai.

Ji pasakė, kad kasoje nustatytas trūkumas ir jai pranešta apie išskaičiavimą iš atlyginimo.

– Kiek?

Pasakė sumą. Keliasdešimt eurų. Jai tuo metu tai reiškė dar kartą perskaičiuoti savaitės išlaidas.

Paklausiau, ar gavo paaiškinimą raštu ir ar aišku, iš kur tas trūkumas atsirado. Ji papurtė galvą – kol kas buvo tik pokalbis.

– Paprašyk, kad parodytų, – pasakiau. – Bent žinosi, ką konkrečiai tau priskaičiavo.

Nenorėjau jai dar kartą pasakyti to, ką pačios dažnai girdime: tokia tvarka, nieko nepadarysi.

Liūdna, kai darbuotojas nėra vertinamasNuotrauka: OpenAI

Paklaususi apie didesnį atlyginimą išgirdau apie visą paketą

Po algos pakėlimo paprašiau vadovės pasikalbėti. Norėjau be kolegių, be pirkėjų ir ne tuo metu, kai abi laikome po dėžę.

Pasakiau, kad dirbu ketvirtus metus, išmanau savo darbą, padedu mokyti naujus žmones ir noriu žinoti, ar galiu tikėtis daugiau negu trisdešimties eurų pakėlimo.

Vadovė išklausė. Prim inė darbuotojų nuolaidas, mokamus priedus, galimybę keistis pamainomis. Pasakė, kad sprendžia ne ji viena.

– Suprantu, kad ne jūs viena, – atsakiau. – Bet man reikia konkretaus atsakymo. Ką turiu padaryti, kad mano atlyginimas padidėtų?

Ji pasiūlė galvoti apie daugiau atsakomybės.

Paklausiau, kokios, kiek papildomai už ją mokėtų ir ar reikėtų daugiau valandų. Tikslaus pasiūlymo tuo metu nebuvo.

Iš kabineto išėjau mandagiai atsisveikinusi. Koridoriuje dar pastovėjau, nes nenorėjau grįžti į salę su ašaromis akyse.

Namuose jau buvau tapusi žmogumi, kuriam viskas per brangu

Labiausiai pavargau nuo nuolatinio skaičiavimo. Prieš bet kokį kvietimą susitikti pirmiausia galvodavau, kiek kainuos. Draugė pasiūlo pietus – pasižiūriu meniu. Reikia batų – laukiu kito atlyginimo. Sugenda skalbyklė – visas mėnesio planas griūva.

Vieną vakarą sūnus paklausė, ar galėtume savaitgalį nuvažiuoti į kiną. Pradėjau sakyti, kad pažiūrėsime.

– Tu visada sakai „pažiūrėsim“, – atsakė jis.

Norėjau paaiškinti, kiek dirbu ir kiek viskas kainuoja. Bet jis to neklausė. Jis tiesiog norėjo kažkur nueiti su mama.

Susiradau bilietus pigesniam seansui. Nuėjome. Visą filmą stengiausi negalvoti, kokį pirkinį dėl to atidėsiu.

Kitą dieną atsidariau darbo skelbimus.

Išeiti tą pačią dieną negalėjau, bet pradėjau judėti

Socialiniuose tinkluose lengva parašyti: „Netinka – ieškok kito darbo.“ Aš to kito darbo vakarais ir ieškojau, tik po pamainos kartais užmigdavau dar neužpildžiusi paraiškos.

Atnaujinau gyvenimo aprašymą. Iš pradžių buvau įrašiusi tik pareigų pavadinimą. Paskui surašiau, ką iš tikrųjų darau: prekių priėmimas, darbas salėje, likučių tikrinimas, naujokų mokymas, bendravimas su pirkėjais.

Sąrašas išėjo ilgesnis, negu tikėjausi.

Vienas pasiūlymas atkrito dėl dar ilgesnės kelionės. Kitas gražiai atrodė skelbime, bet per pokalbį paaiškėjo, kad didelė dalis atlyginimo priklausytų nuo neaiškių priedų.

Trečioje vietoje paklausiau ne tik apie algą. Norėjau žinoti grafiką, fizinį krūvį, kiek žmonių dirba pamainoje ir kaip apmokamos papildomos valandos. Nebenorėjau pakeisti vienos sunkios vietos į kitą vien dėl šimtu eurų didesnio skaičiaus.

Kol kas vis dar dirbu ten pat

Naujos sutarties dar nepasirašiau. Toliau keliu dėžes, keičiu kainas ir pasitinku žmones, kurie kartais klausia, kodėl nieko nespėjame.

Tačiau vadovei pateikiau konkretų prašymą dėl atlyginimo peržiūros ir paprašiau aiškaus atsakymo. Nebesutikau pokalbio užbaigti vien pažadu, kad kada nors bus geriau.

Kolegė, su kuria tą vakarą žiūrėjome algalapius, irgi pradėjo ieškoti darbo. Dabar per pertraukas kartais apsikeičiame skelbimais. Nė viena kitai nežadame, kad visur laukia geresnis gyvenimas, bet bent jau nebekartojame, jog turime būti dėkingos vien už stabilią vietą.

Prieš kelias dienas vėl atėjo naujokė. Parodžiau, kur darbo priemonės, kaip susigaudyti sandėlyje, į ką kreiptis kilus klausimams. Ji paklausė, ar man čia patinka.

Atsakiau, kad su kolegėmis sutariame, darbą moku, tačiau atlyginimas manęs nebetenkina.

Anksčiau būčiau tiesiog pasakiusi: „Priprasi.“