Gavau baudą, nes automobilį pastačiau dviem ratais ant šaligatvio. Lygiai taip pat šalia stovėjo ir policijos automobilis

Pareigūnas aiškino, kad mano automobilio ratai negali būti ant šaligatvio, o aš žiūrėjau jam per petį. Už kelių metrų lygiai taip pat stovėjo policijos automobilis: du ratai ant asfalto, du – ant trinkelių. Kai parodžiau į jį ir paklausiau, kuo skiriasi mūsų stovėjimas, išgirdau: „Dabar kalbame apie jūsų pažeidimą.“

– Suprantu. Bet apie jūsų automobilį irgi galime pasikalbėti? – paklausiau.

Pareigūnas paprašė dokumentų. Išsitraukiau juos jausdamas, kaip kaista veidas: savo automobilio padėtį mačiau puikiai, bet šalia stovintis tarnybinis automobilis neleido ramiai išklausyti pastabos.

Vietos ieškojau du kartus apvažiavęs kvartalą

Buvau užsukęs į nedidelę parduotuvę atsiimti užsakymo. Aikštelė buvo pilna, todėl pastačiau automobilį gatvėje, dalimi ratų užvažiavęs ant šaligatvio. Taip jau stovėjo keli automobiliai.

Sau pasakiau, kad užtruksiu penkias minutes. Užtrukau beveik dvidešimt, nes užsakymo iš karto nerado, paskui dar reikėjo sulaukti darbuotojo iš sandėlio.

Grįždamas pamačiau prie mano automobilio stovintį pareigūną. Pirmoji mintis buvo visai paprasta: nespėjau. Tik priėjęs arčiau pastebėjau, kur pastatytas jo automobilis.

Jis stovėjo ta pačia puse, ant to paties šaligatvio. Švyturėliai nedegė, o greta jo nesimatė jokio kito įvykio.

„Visi taip stato“ man nepadėjo. O kas padeda jiems?

Iš pradžių bandžiau aiškinti, kad gatvė siaura ir nenorėjau trukdyti pravažiuojantiems. Pareigūnas atsakė, kad tai nesuteikia teisės užvažiuoti ant šaligatvio.

Tuo metu pro mus praėjo moteris su pirkinių vežimėliu. Tarp mano automobilio ir tvoros jai teko pasisukti šonu. Nutilau, nes mano aiškinimas apie netrukdymą staiga nuskambėjo gana kvailai.

– Gerai, dėl savo automobilio supratau, – pasakiau. – O kodėl jūsų stovi taip pat?

– Vykdome tarnybines funkcijas.

– Kokias? Atvažiavote tikrinti stovėjimo?

– Visų aplinkybių jums dabar nekomentuosiu.

Nesakau, kad tikėjausi išgirsti visos pamainos ataskaitą. Tačiau po tokio atsakymo pasidarė dar pikčiau: man buvo išsamiai aiškinama, ką padariau blogai, o į mano klausimą neatsakyta.

Telefoną išsitraukiau jau be noro ginčytis

Nufotografavau savo automobilį, policijos automobilį ir bendrą gatvės vaizdą. Stengiausi, kad matytųsi ne tik ratai, bet ir aplinka: kiek likę vietos praeiti, kur stovi ženklai, kokiu atstumu esame vienas nuo kito.

– Fotografuokite, – pasakė pareigūnas.

– Taip ir darau. Kad paskui nereikėtų aiškinti vien iš atminties.

Dokumentus sutvarkėme be didesnio barnio. Prieš išvažiuodamas automobilį perstačiau ir dar kartą pažiūrėjau į tarnybinį. Jis liko ten pat.

Namuose parodžiau nuotraukas žmonai. Ji pirmiausia paklausė, ar pats tikrai stovėjau neleistinai.

– Taip.

– Tai baudą gavai už ką.

– Gavau. Bet ar dėl to nebegaliu paklausti apie kitą automobilį?

Ji priartino nuotrauką ir kurį laiką žiūrėjo į ekraną.

– Paklausti gali. Tik parašyk ramiau, negu dabar man pasakoji.

Baudą sumokėjau, o nuotraukas išsiunčiau atskirai

Kitą rytą perskaičiau vakare parašytą laišką ir pusę jo ištryniau. Išmečiau sakinius apie „neliečiamuosius“, palikau datą, laiką, vietą ir konkretų klausimą: kokios aplinkybės pateisino tarnybinio automobilio stovėjimą ant šaligatvio?

Pridėjau nuotraukas ir išsiunčiau policijai. Savo pažeidimo neneigiau ir neprašiau panaikinti baudos todėl, kad šalia taip pat stovėjo pareigūnai.

Baudą sumokėjau. Dėl laiško gavau patvirtinimą, kad kreipimasis užregistruotas, tačiau rašydamas šią istoriją atsakymo iš esmės dar neturiu.

Dabar į tą parduotuvę einu nuo toliau esančios aikštelės. Užtrunku keliomis minutėmis ilgiau, bet bent nereikia grįžtant dairytis, ar kas nors laukia prie automobilio.

O tą nuotrauką telefone pasilikau. Gal paaiškės, kad buvo svarbių aplinkybių, kurių nemačiau. Norėčiau jas išgirsti taip pat aiškiai, kaip išgirdau paaiškinimą apie savo ratus ant šaligatvio.