Prekybos centro aikštelėje kažkas įbrėžė mano automobilį ir nuvažiavo. Kameros viską nufilmavo, bet man pasakė: „Tik policijai“

Grįžęs su pirkiniais ant automobilio durelių radau ilgą įbrėžimą ir svetimų dažų žymę. Apsaugos darbuotojas patvirtino, kad kamera užfiksavo šalia manęs stovėjusį automobilį ir patį incidentą, tačiau parodyti įrašą atsisakė. Stovėjau priešais jį su automobilio rakteliais rankoje ir nesupratau: mano turtą apgadino, įrodymas yra, o pažiūrėti negaliu.

– Įrašą galime perduoti tik policijai, – pakartojo jis.

– Aš neprašau visos dienos filmavimo. Parodykit, kas atsitiko mano mašinai.

Darbuotojas papurtė galvą. Tą akimirką supykau beveik tiek pat ant jo, kiek ant žmogaus, kuris įbrėžė dureles ir ramiai išvažiavo.

Prie valytuvo raštelio nebuvo

Parduotuvėje užtrukau apie keturiasdešimt minučių. Automobilį buvau pastatęs toliau nuo įėjimo, kur paprastai mažiau grūsties ir nereikia brautis su vežimėliu tarp svetimų durelių.

Pažeidimą pamačiau iš karto. Per galines dureles ėjo šviesi juosta, o ties jos viduriu buvo nedidelis įlenkimas. Pabraukiau pirštu ir pajutau, kad vien nuplauti neužteks.

Pirmiausia pažiūrėjau į priekinį stiklą. Jokio telefono numerio, jokio atsiprašymo. Dar apėjau automobilį, lyg lapelis galėtų būti užkištas kitoje pusėje.

Nufotografavau dureles, stovėjimo vietą ir aplinką. Tada pakėliau akis: virš aikštelės kabėjo kamera, nukreipta kaip tik į mano automobilio pusę. Pagalvojau, kad bent šį kartą viskas bus paprasta.

„Tai kam tos kameros?“

Apsaugos darbuotojui pasakiau, kada atvažiavau, ir parodžiau pirkinių kvitą. Jis užsirašė automobilio numerį, paprašė palaukti ir nuėjo patikrinti.

Sugrįžęs patvirtino, kad incidentas matomas: iš gretimos vietos išvažiuodamas automobilis kliudė manąjį. Pasak jo, vairuotojas trumpam sustojo, paskui nuvažiavo.

Būtent tas sustojimas mane labiausiai užkabino. Vadinasi, bent įtarė, kad kažką padarė.

– Numeris matosi? – paklausiau.

– Informaciją pateiksime pareigūnams.

– Tai kam tos kameros, jeigu man iš jų jokios naudos?

Pasakiau garsiau, nei reikėjo. Darbuotojas neatsikirto, tik pasiūlė užregistruoti įvykį ir nurodyti, kad aikštelėje yra vaizdo įrašas.

Jau buvau pasiruošęs išeiti trenkęs durimis, bet sustojau.

– Gerai. O kaip padaryti, kad tas įrašas nepradingtų, kol kas nors jo paprašys?

Šį kartą pagaliau pradėjome kalbėtis apie tai, ką galima padaryti.

Kameros ant pastatoNuotrauka: OpenAI

Vietoj ginčo – tikslus laikas ir raštiškas prašymas

Paprašiau atsakingo asmens kontaktų. Dar stovėdamas prie automobilio išsiunčiau laišką: nurodžiau datą, apytikslį laiką, stovėjimo vietą ir savo automobilio numerį, pridėjau nuotraukas bei paprašiau išsaugoti su incidentu susijusį įrašą.

Tada kreipiausi į policiją. Aprašiau, ką radau ir ką man pasakė apsaugos darbuotojas, pridėjau turimas nuotraukas bei informaciją apie kamerą.

Grįžęs namo žmonai vis dar pasakojau pakeltu balsu.

– Jie žino, kas tai padarė, bet man nesako.

– O policijai perduos? – paklausė ji.

– Sakė, kad perduos.

– Tai dabar svarbiausia, kad perduotų.

Man norėjosi dar pasipiktinti, tačiau atsakyti nelabai turėjau ką. Buvau taip užsikabinęs už atsisakymo parodyti ekraną, kad beveik pamiršau paklausti apie įrašo išsaugojimą.

Remontas kainavo daugiau, nei tikėjausi

Kitą dieną nuvažiavau į servisą. Meistras apžiūrėjo dureles, pašvietė į pažeidimą ir pasakė, kad vien poliravimo neužteks. Sąmata siekė 460 eurų.

Tą lapą parsivežiau namo ir pasidėjau virtuvėje. Vis žvilgtelėdavau: svetimas žmogus kelias sekundes neatsargiai manevravo, o man dabar reikėjo aiškintis, fotografuoti, skambinti ir ieškoti laiko remontui.

Po kelių dienų sulaukiau žinios, kad įrašas gautas, o automobilis nustatytas. Vėliau prasidėjo žalos derinimas su draudiku. Kol gavau patvirtinimą dėl remonto, dar teko persiųsti nuotraukas ir serviso sąmatą.

Dureles galiausiai sutvarkė. Už remontą iš savo kišenės mokėti nereikėjo, tačiau dvi keliones į servisą ir sugaištą laiką susidėliojau pats.

Labiausiai trūko vieno paaiškinimo

Kai automobilį atsiėmiau, dar kartą prisiminiau apsaugos darbuotoją. Jis manęs neapgavo: įrašas buvo perduotas, jo užteko incidentui išsiaiškinti.

Vis tiek manau, kad pirmasis pokalbis galėjo atrodyti kitaip. Būtų pakakę pasakyti: „Jums parodyti negaliu, bet užsirašykite šį kontaktą, paprašykite išsaugoti įrašą ir kreipkitės į policiją.“ Tada būčiau išėjęs su aiškiu planu, o ne jausdamasis išprašytas.

Dabar žinau, ko klausčiau pirmiausia: kas saugo įrašą, kaip susisiekti su atsakingu asmeniu ir kaip pažymėti konkretų incidentą. Tą vakarą visa tai teko išsiaiškinti jau supykus.