Kaimynas virš mano balkono pakabino kondicionierių. Kai paprašiau sutvarkyti lašantį vandenį, išgirdau: „Čia juk ne kanalizacija“

Pirmą naktį maniau, kad lyja, nors už lango nebuvo nė debesies. Ant skardinės palangės vienas po kito krito lašai iš aukščiau įrengto kaimyno kondicionieriaus vamzdelio. Kai paprašiau sutvarkyti vandens nuvedimą, jis atsakė: „Čia juk ne kanalizacija. Švarus vanduo, ko jūs nervinatės?“

Pasiūliau jam ateiti į mano miegamąjį ir paklausyti. Namo renovacija buvo baigta neseniai, palangės naujos, ir kiekvienas lašas į skardą atsimušdavo taip, kad gulėdama lovoje laukdavau kito. Kaimynas į svečius neatėjo – pasakė, kad dėl kelių lašų tikrai neketina kviesti meistro.

Nauju balkonu pasidžiaugiau vos kelias savaites

Po renovacijos pagaliau susitvarkiau balkoną. Išnešiau seną spintelę, nusipirkau nedidelį staliuką, persodinau gėles. Net langus valiau su malonumu, nes pirmą kartą per ilgą laiką norėjosi ten sėdėti, o ne tik džiaustyti skalbinius.

Kai aukščiau gyvenantis kaimynas pasakė montuosiantis kondicionierių, didelio dėmesio nekreipiau. Dirbau iš namų ir mačiau atvažiavusius meistrus, girdėjau gręžimą. Vakare virš mano balkono jau kabėjo išorinis blokas, o šalia jo buvo matomas trumpas vamzdelis.

Problema prasidėjo karštesnę dieną. Iš pradžių ant palangės pastebėjau šlapią dėmę, paskui pamačiau, iš kur krenta vanduo. Atitraukusi užuolaidą dar palaukiau, kol nukris keli lašai – norėjau įsitikinti, kad ne iš gėlių vazono.

Tą vakarą uždariau langą, tačiau garsas liko girdimas. Jis nebuvo labai stiprus, tik atkaklus: kelių sekundžių tyla, tada smūgis į skardą. Užmigusi prabudau ir pirmiausia vėl išgirdau jį.

Pokalbis prie durų baigėsi pasiūlymu pasidėti skudurą

Kitą dieną užlipau pas kaimyną. Paaiškinau, kad vanduo krenta ant mano palangės ir vakar neleido ramiai miegoti. Dar nepykau – galvojau, žmogus tiesiog nežino, kur baigiasi jo vamzdelis ir kaip garsiai apačioje girdėti lašėjimas.

Jis išėjo į balkoną pasižiūrėti, paskui grįžo prie durų ir pasakė, kad viskas normalu. Esą kondicionierius taip veikia, o vanduo švarus. Kai pakartojau, kad kalbu apie garsą ir nuolat šlampančią palangę, išgirdau tą sakinį apie kanalizaciją.

– Aš neprašau išjungti kondicionieriaus. Prašau, kad vanduo nebėgtų ant mano lango, – pasakiau. Jis patraukė pečiais ir pasiūlė ant palangės pasidėti kokį skudurą, jeigu jau taip trukdo.

Grįžusi namo iš pykčio iš tikrųjų išsinešiau seną rankšluostį. Padėjau ten, kur krito lašai, ir garsas pritilo. Po kurio laiko audinys buvo šlapias, vėjas vieną jo kampą užvertė, o aš stovėjau prie lango ir galvojau, kad dabar turėsiu kas vakarą lipdyti kaimyno pasiūlytą sprendimą.

Rankšluostį pasiėmiau. Nenorėjau jo palikti ant išorinės palangės ir kas rytą tikrinti, ar nenupūtė į kiemą.

Kaimynui garsas atrodė menkas, nes jo negirdėjo

Kelias dienas lašėjimas kartojosi. Žiūrėdama televizorių dar galėjau nekreipti dėmesio, bet atsigulus kambarys nutildavo, o palangė pradėdavo skambėti. Vieną vakarą persikėliau miegoti į svetainę ir ryte pabudau ant per trumpos sofos.

Nufilmavau lašantį vamzdelį ir įrašiau garsą iš kambario. Kaimynui nusiunčiau trumpą žinutę su vaizdu: „Šitaip girdisi pas mane. Prašau susisiekti su montuotojais.“ Jis atrašė, kad telefone viską galima įrašyti garsiau ir kad aš ieškau problemų.

Tada jau kreipiausi į namo administratorių. Nurodžiau butus, aprašiau situaciją ir pridėjau nuotraukas. Atskirai parašiau, kad nenoriu spėlioti apie įrangos įrengimą ar iš karto reikalauti ją nuimti – reikia apžiūrėti vandens nuvedimą ir rasti sprendimą.

Laukdama atsakymo pradėjau abejoti, ar neatrodau priekabi. Laiptinėje susitikusi kitą kaimynę užsiminiau apie lašėjimą, o ji pasakė, kad vasarą visi turime vieni kitus pakęsti. Pakviečiau vakare užeiti arbatos.

Pasėdėjome virtuvėje, paskui nuėjome į miegamąjį. Ji kelias minutes paklausė, pažvelgė į palangę ir paklausė: „O jis girdėjo šitą?“ Atsakiau, kad siūliau ateiti, bet atsisakė.

Atvažiavus meistrui ginčas tapo gerokai trumpesnis

Administratorius susisiekė su kaimynu ir buvo sutarta dėl apžiūros. Iš pradžių jis piktinosi, kad dėl paprasto vandens trukdau žmonėms dirbti. Atsakiau, kad problemą jau bandžiau aptarti tiesiogiai ir kad po pokalbio niekas nepasikeitė.

Atvykęs kondicionieriaus meistras apžiūrėjo įrengimą ir paprašė parodyti, kur tiksliai krenta vanduo. Parodžiau nuo savo balkono, paskui išėjome į kiemą. Kaimynas stovėjo greta ir aiškino, kad lašų nedaug.

Meistras su juo nesiginčijo dėl kiekio. Pasakė, kad esamą vandens išleidimą reikia pakeisti, ir aptarė kitą nuvedimo variantą. Man svarbiausia buvo išgirsti, jog problema turi konkretų sprendimą – nereikia nei ardyti mano palangės, nei aplink langą dėlioti rankšluosčių.

Kaimynas paklausė, kiek tai kainuos. Išgirdęs atsakymą atsiduso ir pasakė: „Gerai, darykit.“ Nė vieno žodžio apie tai, kad kelias savaites buvau teisi, bet tuo metu prisipažinimo jau nebelaukiau.

Pirmą tylų vakarą dar kelis kartus patikrinau palangę

Po darbų palaukėme, kol kondicionierius paveiks ilgiau. Stovėjau prie savo lango ir žiūrėjau į tą pačią vietą, kur anksčiau rinkosi vanduo. Lašai nebekrito.

Vakare atsidariau miegamojo langą. Kurį laiką vis dar klausiau, ar garsas negrįžo, paskui nuėjau persinešti iš svetainės pagalvės. Ant sofos buvau palikusi ir antklodę – viskam susitvarkius ji atrodė keistai, lyg būčiau ruošusis nakvoti ne savo namuose.

Po kelių dienų prasilenkėme su kaimynu laiptinėje. Jis paklausė: „Tai dabar jau gerai?“ Atsakiau, kad taip, palangė sausa ir naktį tylu. Jis linktelėjo, o aš tą vakarą pagaliau išnešiau arbatą į balkoną ir padėjau puodelį ant naujojo staliuko.