Kaimynas užpylė griovį, kad galėtų patogiau įvažiuoti į kiemą. Po pirmos liūties vanduo atsidūrė mano rūsyje

Kai atidariau rūsio duris, apatinės laiptų pakopos jau buvo po vandeniu. Prie sienos plūduriavo plastikinė dėžė, o lentynos apačioje laikytos obuolių sulčių pakuotės buvo išvirtusios ant šono. Už keliolikos metrų, ties kaimyno nauju įvažiavimu, vanduo stovėjo iki pat žvyro viršaus.

Griovį jis buvo užpylęs prieš tris dienas. Atvežė skaldos, praplatino įvažiavimą ir viską išlygino. Vamzdžio vandeniui pratekėti po naujai supiltu ruožu neįrengė.

Tą popietę po liūties vanduo nebetekėjo įprasta kryptimi. Išsiliejo per mano sklypo pakraštį ir pasiekė namą. Paskambinau kaimynui dar stovėdamas tarpduryje.

– Ateik. Pas mane rūsys skęsta.

Prieš tris dienas jam buvau pasakęs, kad čia teka vanduo

Mūsų namai stovi senoje gyvenvietėje. Sklypai nevienodo aukščio, kelias šiek tiek aukščiau mano kiemo. Palei jį einantis griovys didžiąją vasaros dalį būna sausas, tik po didesnio lietaus matyti, kam jis reikalingas.

Kaimynas atsikraustė prieš porą metų. Iki tol santykiai buvo normalūs. Pasisveikindavome, kartą paskolinau jam kopėčias, jis man padėjo iškrauti sunkesnę spintelę.

Kai pamačiau atvežtą skaldą, išėjau prie kelio. Jis stovėjo su vairuotoju ir rodė, kur pilti.

– O vandeniui ką paliksi? – paklausiau.

Kaimynas mostelėjo į sausą griovio dugną.

– Kokiam vandeniui? Čia visą vasarą sausa.

Pasakiau, kad per liūtis čia bėga nemažai. Jis atsakė ne visą griovį užpilantis, tik gabalą ties savo vartais. Jam reikėjo platesnio įvažiavimo, nes sunku pasukti su priekaba.

Nesiginčijau ilgai. Pagalvojau, kad gal dar dės vamzdį ar kitaip sutvarkys. Kitą vakarą grįžęs radau jau išlygintą įvažiavimą.

Kaimynas atėjo su skėčiu ir pirmiausia pažiūrėjo į mano lietvamzdį

Lietus dar nesiliovė, kai jis atėjo. Nusivedžiau prie rūsio durų, paskui parodžiau, kur per kiemą bėga vanduo.

Jis kurį laiką stovėjo tylėdamas.

– Gal nuo tavo stogo? – paklausė.

– Pažiūrėk, iš kurios pusės ateina.

Išėjome prie sklypo ribos. Ten matėsi susikaupęs vanduo, kuris ties užpiltu grioviu nebeturėjo įprasto pratekėjimo. Jis persipylė per žemesnę vietą mano pusėje.

– Anksčiau taip nebuvo, – pasakiau.

– Čia tokia liūtis. Visiems dabar bėdos.

Man nuo šito sakinio pasidarė karšta, nors stovėjau peršlapęs.

– Pas tave kieme sausa.

Kaimynas atsakė, kad jo sklypas aukščiau. Lyg būtent tai man ir reikėjo išgirsti stovint prie užlieto namo.

Pirmą vakarą rūpėjo tik sustabdyti žalą

Į vandenį nebridau. Rūsyje buvo elektros įrenginių, todėl pirmiausia susisiekiau su elektriku. Tik saugiai atjungus atitinkamą elektros grandinę galėjome pradėti vandens šalinimą.

Žmona skambino dėl siurblio, aš fotografavau. Užfiksavau vandens lygį rūsyje, kieme susidariusią srovę ir užpiltą griovio ruožą. Dar nufilmavau nuo kelio matomą vaizdą, kol lietus nebuvo pasibaigęs.

Tada kaimynas pasakė turintis siurblį.

– Galiu atnešti.

– Atnešk, – atsakiau.

Nenorėjau tuo metu aiškintis, ar priimdamas pagalbą kažkaip susilpninsiu savo poziciją. Reikėjo šalinti vandenį.

Kelias valandas dirbome beveik nekalbėdami. Jis atnešė siurblį, padėjo su žarna, paskui išėjo namo. Mes su žmona dar ilgai rinkome sušlapusius daiktus.

Vėliau ji paklausė, ar jis bent atsiprašė.

Pasakiau, kad ne.

Ryte išgirdau, kad senas namas pats kaltas

Kitą dieną nuėjau pas kaimyną. Buvau pavargęs, bet norėjau susitarti, kol neprasidėjo naujas lietus.

Paprašiau atkurti vandens pratekėjimą ir aptarti mūsų išlaidas.

– Pala, – sustabdė jis. – Tu dar nežinai, kad čia dėl manęs.

– Užpylei griovį. Vanduo prie jo sustojo ir nuėjo pas mane.

– O tavo namo pamatai kokie? Hidroizoliacija yra?

Namas senas. Rūsys nebuvo idealus, po drėgnesnio sezono viename kampe kartais matydavosi patamsėjimas. To neslėpiau. Tačiau per visus mūsų gyvenimo metus vanduo ant grindų taip nestovėjo.

– Gal mano namui ir reikia darbų, – pasakiau. – Bet iki tavo įvažiavimo įrengimo čia nereikėjo siurblio.

Jis pasiūlė pirmiausia „susitvarkyti savo pusę“. Tada supratau, kad dviejų žmonių pokalbio prie tvoros neužteks.

Paprašiau įvertinti vietą, o ne tik mano pyktį

Kreipiausi į savivaldybę, pridėjau nuotraukas ir paklausiau, kas prižiūri tą kelio bei griovio ruožą. Nerašiau, kad kaimynas privalo man nedelsdamas sumokėti konkrečią baudą ar kad žinau, kokį įstatymą pažeidė. To nežinojau.

Aprašiau, kas buvo pakeista ir kas nutiko per lietų. Paprašiau įvertinti vandens nuvedimą ir paaiškinti, kokių veiksmų reikia.

Tuo pat metu pasikviečiau specialistą apžiūrėti rūsio. Norėjau užfiksuoti žalą, kol visko neišnešėme ir neišdžiovinome. Sugadintus daiktus fotografavau atskirai, išsaugojau vandens šalinimo bei džiovinimo išlaidų dokumentus.

Žmona pradėjo sąrašą. Man iš pradžių atrodė kvaila rašyti kiekvieną daiktą.

– Paskui abu prisiminsim tik tai, kad buvo pilnas rūsys, – pasakė ji.

Buvo teisi. Po savaitės jau nebegalėjau tiksliai pasakyti, kur stovėjo kiekviena dėžė.

Apžiūroje kaimynas kalbėjo kitaip

Kai atvyko vietą vertinantys darbuotojai, prie kelio išėjome abu. Jie apžiūrėjo griovio tęsinį, supiltą įvažiavimą, žemesnę mano sklypo vietą. Parodžiau per liūtį darytą vaizdo įrašą.

Kaimynas paaiškino, kad norėjo tik patogiau įvažiuoti. Sakė nemanęs, jog keliais metrais užpiltas griovys gali tiek pakeisti.

Šįkart nebekalbėjo apie mano pamatus.

Po apžiūros reikėjo sutvarkyti pratekėjimą. Konkretų sprendimą kaimynas derino su atsakingais žmonėmis ir darbus atliekančiais specialistais. Aš pats įvažiavimo nekasiau ir nebandžiau atkurti griovio jo sąskaita savo nuožiūra, nors pirmą vakarą tokia mintis tikrai buvo kilusi.

Po darbų vandeniui buvo įrengtas pratekėjimas. Įvažiavimas liko, bet jau nebe kaip vientisas skaldos pylimas per griovį.

Iki kito lietaus vis tiek miegojau neramiai.

Vanduo nebegrįžo, tačiau dėl pinigų nesutarėme

Kai vėl smarkiau lijo, išėjau pažiūrėti į griovį. Vanduo tekėjo toliau, į mano kiemą nebesiliejo. Grįžau namo ir pirmiausia nusileidau prie rūsio durų.

Grindys buvo sausos.

Tai buvo didelis palengvėjimas, bet liko ankstesnės liūties pasekmės: džiovinimas, sugadinti daiktai, šlapę apdailos plotai. Vien dokumentais pagrįstų vandens šalinimo ir džiovinimo išlaidų susidarė 360 eurų. Dėl likusios žalos dar reikėjo vertinimo.

Nunešiau kaimynui kopijas ir raštu išdėsčiau, ko prašau.

Jis pasiūlė sumokėti pusę tų 360 eurų.

– Aš juk ir siurblį daviau. Ir dabar įvažiavimą savo pinigais tvarkiau.

– Įvažiavimą tvarkei tam, kad vanduo vėl tekėtų. Mano rūsys nuo to atgal neišdžiūvo.

Jis sakė nenorintis pyktis. Aš irgi nenorėjau. Tik atrodė, kad šitie žodžiai kažkodėl visada turėtų baigtis mano sutikimu.

Dabar prie tvoros pasisveikiname trumpai

Jo pasiūlymo tuo metu nepriėmiau. Susitarimo dėl visos žalos neturėjome, todėl dokumentus perdaviau konsultacijai ir ėmiausi aiškintis tolesnį kelią. Nenorėjau nei atsisakyti pagrįsto reikalavimo iš pykčio nuovargio, nei reikalauti sumų, kurių negalėčiau paaiškinti.

Kaimynas daugiau apie pinigus pats neprabilo. Kai susitinkame, pasisveikiname. Kopėčių nebeprašo, aš pas jį įrankių irgi neinu.

Rūsį išdžiovinome. Apatines lentynas pakėliau aukščiau, svarbių daiktų prie grindų nebelaikau. Per stipresnį lietų vis dar nueinu patikrinti, nors žmona sako, kad šįkart nieko negirdėti.

Labiausiai prisimenu mūsų paskutinį pokalbį. Kaimynas stovėjo prie jau sutvarkyto įvažiavimo ir pasakė:

– Juk specialiai tavo namo nepyliau.

Pasakiau žinantis.

Bet ar tai, kad žala padaryta netyčia ir žmogus vėliau sutvarkė savo klaidą, reiškia, jog už jos pasekmes turime mokėti perpus?