Ilgas pokalbis telefonu vargina net su artimiausiais: kodėl norisi padėti ragelį, nors žmogaus pasiilgote?

Nenoras ilgai kalbėti telefonu nebūtinai reiškia, kad artimas žmogus jums nerūpi. Pokalbis reikalauja nuolatinio dėmesio: reikia klausytis nematant pašnekovo veido, greitai reaguoti ir tuo pat metu atidėti savo darbus. Jei ryšys prastas, aplink triukšminga arba skambutis užklumpa netinkamu metu, nuovargis gali atsirasti net kalbantis su mama ar geriausiu draugu.

Todėl galite nuoširdžiai pasiilgti žmogaus ir vis tiek atsidusti pamatę jo vardą telefono ekrane. Ypač jei žinote, kad trumpas „kaip gyveni?“ dažniausiai užsitęsia iki valandos. Tokiu atveju verta pagalvoti, kas konkrečiai vargina: sunku girdėti, neturite laiko, pokalbis vienpusis ar tiesiog nežinote, kaip šiltai atsisveikinti.

Telefonu klausytis kartais sunkiau nei kalbantis gyvai

Susitikus dalį informacijos gauname iš veido išraiškos, lūpų judesių ir gestų. Net neišgirdę vieno žodžio dažnai suprantame mintį iš bendro vaizdo. Įprasto pokalbio telefonu metu šios pagalbos nėra, todėl daugiau dėmesio tenka balsui, intonacijai ir žodžiams.

Jeigu garsas trūkinėja, pašnekovas kalba tyliai ar fone veikia televizorius, tenka nuolat papildyti neišgirstas vietas. Pažįstamą pasakojimą dar galima suprasti iš konteksto, tačiau pavardę, adresą ar svarbią detalę reikia tikslinti. Ilgainiui vargina pats bandymas nepraleisti informacijos, net jei pokalbio tema visai maloni.

Tokioje situacijoje ne visada padės didesnis garsumas. Pirmiausia verta sumažinti foninį triukšmą, pasirinkti geresnio ryšio vietą arba susitarti kalbėtis kitu būdu. Garsiau girdimas neaiškus balsas nebūtinai tampa lengviau suprantamas.

Labiausiai erzina skambutis, kuris nutraukia pradėtą darbą

Tas pats pokalbis skirtingu metu gali būti priimamas visiškai kitaip. Ramų sekmadienio vakarą malonu ilgiau pasikalbėti, o darbo dieną net kelios minutės atrodo per daug. Ypač kai skambutis nutraukia užduotį, prie kurios ką tik pavyko susikaupti.

Tuomet dėmesys pasidalija: klausotės artimojo, tačiau kartu galvojate apie laukiančius darbus ir stebite laiką. Pašnekovas gali pajusti jūsų išsiblaškymą, o jūs – pradėti jausti kaltę, kad negalite tinkamai įsitraukti. Pokalbis tampa įtemptas, nors nė vienas žmogus iš pradžių nenorėjo nieko nemalonaus.

Tokiu atveju daug aiškiau pasakyti: „Dabar baigiu darbą ir negaliu ramiai klausytis. Paskambinsiu septintą.“ Konkretus laikas padeda labiau nei neapibrėžtas pažadas perskambinti, kurį vėliau lengva pamiršti.

Nuovargį stiprina ir vienpusis bendravimas

Kartais vargina ne telefono ryšys ar pokalbio trukmė, o tai, kaip pasiskirsto dėmesys. Vienas žmogus ilgai pasakoja, išsako rūpesčius, aptaria kitus žmones, tačiau beveik nepasidomi pašnekovu. Baigus tokį pokalbį gali likti jausmas, kad išklausėte daug, bet patys neturėjote vietos pasisakyti.

Jei tai kartojasi, vien trumpesni skambučiai nebūtinai išspręs problemą. Galima ramiai įsiterpti: „Noriu ir aš tau papasakoti, kas šią savaitę nutiko.“ Artimas žmogus gali net nepastebėti, kad pokalbyje užėmė beveik visą laiką, todėl aiškiai išsakytas poreikis suteikia galimybę bendravimą pakeisti.

Kodėl žinutę parašyti atrodo lengviau?

Žinutė suteikia daugiau pasirinkimo: ją galima perskaityti baigus darbą, apgalvoti atsakymą ir parašyti neskubant. Telefonu pauzė kartais atrodo nepatogi, todėl jaučiame poreikį atsakyti iš karto. Dėl šio skirtumo susirašinėjimas gali atrodyti mažiau varginantis net tuomet, kai iš tiesų užtrunka ilgai.

Tačiau balsas perduoda intonaciją, šilumą ir nuotaiką, kurios tekste gali likti neaiškios. Trumpas pokalbis kartais padeda greičiau suprasti vienam kitą nei ilga žinučių grandinė. Todėl nebūtina rinktis vieno bendravimo būdo visoms situacijoms: organizacinius klausimus patogu aptarti raštu, o asmeniškesniam pokalbiui susitarti dėl tinkamo laiko.

Kodėl tėvams trumpas skambutis gali būti toks svarbus?

Žmogui, kurio dienoje mažiau tiesioginio bendravimo, pažįstamas balsas telefonu gali būti svarbi kasdienybės dalis. Pokalbio tikslas tuomet nebūtinai yra perduoti naujieną. Kartais norisi tiesiog išgirsti, kad artimasis laikosi gerai, papasakoti apie savo dieną ir pajusti ryšį.

Dėl to gali nesutapti lūkesčiai: vienas laukia ilgo, ramaus pabendravimo, kitas tikisi greitai apsikeisti informacija. Padeda iš anksto aptartas ritmas – pavyzdžiui, trumpas skambutis darbo dieną ir ilgesnis pokalbis savaitgalį. Svarbu, kad toks susitarimas būtų priimtinas abiem, o ne taptų dar viena nuolatine pareiga.

Kaip kalbėtis nepavargstant ir neįžeidžiant?

Pokalbio ribas lengviau nustatyti pradžioje nei tada, kai jau susierzinote. Jei turite tik dešimt minučių, pasakykite tai pakėlę ragelį. Pašnekovui bus aiškiau, kiek laiko galite skirti, o jums nereikės ieškoti progos netikėtai nutraukti užsitęsusio skambučio.

Praverčia keli paprasti įpročiai:

• Susitarkite dėl laiko. Trumpa žinutė „Ar galiu paskambinti vakare?“ leidžia pasiruošti abiem.
• Pasirinkite ramesnę aplinką. Pokalbis be televizoriaus ar gatvės triukšmo reikalauja mažiau pastangų klausantis.
• Išbandykite tinkamesnį ryšio būdą. Jei geriau girdite per kitą programėlę ar matydami pašnekovo veidą, pasiūlykite tai.
• Nesistenkite vienu metu atlikti sudėtingų darbų. Padalytas dėmesys gali varginti labiau nei trumpas, susikaupęs pokalbis.
• Atsisveikinkite aiškiai ir šiltai. „Buvo gera pasikalbėti, dabar turiu grįžti prie darbų“ pakanka be ilgo teisininimosi.

Jei artimasis po atsisveikinimo pradeda dar vieną temą, galite ją pripažinti ir pasiūlyti tęsinį: „Girdžiu, kad tau tai svarbu. Šiandien jau nebespėsiu, pratęskime rytoj.“ Taip pokalbis gauna aiškią pabaigą, o žmogus žino, kada galės sugrįžti prie jam rūpimo klausimo.