Be telefono prie stalo pradėjau valgyti lėčiau ir pirmą kartą pajutau maisto skonį

Vieną vakarą vyras paklausė, ar vakarienėje netrūksta druskos. Pasakiau, kad viskas gerai, nors iš tikrųjų net nebuvau pagalvojusi, ką valgau. Vienoje rankoje laikiau šakutę, kita slinkau telefono ekraną, o lėkštėje jau buvo likusi mažiau nei pusė maisto. Vyras dar kažką pasakė, bet paprašiau pakartoti. Jis padėjo savo šakutę ir ramiai tarstelėjo: „Tu šiandien bent paragavai, ką pagaminau?“ Susierzinau. Tik vėliau supratau, kad mane užgavo ne jo tonas, o tai, jog neturėjau ką atsakyti.

Prie stalo sėsdavau kartu su visu savo telefonu

Niekada nemaniau, kad esu moteris, kuri negali nė minutės išbūti be ekrano. Dirbau, rūpinausi namais, susitikdavau su draugėmis. Telefonas tiesiog visada būdavo šalia. Ryte prie kavos perskaitydavau naujienas, per pietus atrašydavau į žinutes, o vakare norėdavau truputį atsipalaiduoti. Atrodė visai nekalta: juk ne darbo reikalais kalbu, tik pasižiūriu, ką kas įkėlė.

Valgydama spėdavau patikrinti orus, perskaityti komentarus po straipsniu ir pažiūrėti, kokias užuolaidas nusipirko pažįstama. Kartais net atsidarydavau receptą, nors priešais mane jau garuodavo pagaminta vakarienė. Išsisaugodavau gražios sriubos nuotrauką ir tuo pat metu beveik nepastebėdama suvalgydavau savąją.

Vyras kartais paprašydavo padėti telefoną, bet jo pastabas priimdavau kaip priekaištą.

— Aš visą dieną kažką darau. Galiu bent pavalgydama ramiai pasižiūrėti? — atsikirsdavau.

Man tikrai atrodė, kad taip ilsiuosi. Nors, tiesą pasakius, po tų „ramių“ vakarienių kartais likdavau suerzinta svetimo komentaro arba pradėdavau galvoti apie darbą, nes tarp žinučių būdavau pastebėjusi ir kolegės klausimą. Maistas tuo metu jau būdavo suvalgytas, o vakaras galvoje vis dar nesibaigdavo.

Labiausiai sutrikdė vienas paprastas klausimas

Tą vakarą vyras buvo iškepęs žuvies, paruošęs bulvių ir salotų. Žinojau, kad gamindamas užtruko, nes grįžusi namo dar radau jį virtuvėje. Vis dėlto prie stalo mano dėmesį greitai pasiėmė telefonas.

Kai paklausė, ar paragavau, pirmiausia norėjau gintis. Buvau pavargusi, diena nepasisekė, dar reikėjo sudėti skalbinius. Galėjau išvardyti bent penkias priežastis, kodėl neturiu jėgų kalbėtis. Bet jis neklausė, kodėl nekalbu. Klausė apie vakarienę.

Padėjau telefoną ir atsikandau dar vieną gabalėlį. Žuvis buvo su citrina, bulvės apskrudusios, salotose jautėsi kažkas salstelėjusio. Tik tada paklausiau, ką jis dėjo į padažą.

— Truputį medaus. Jau antrą kartą taip darau, — atsakė.

Pirmo karto neprisiminiau. Tą akimirką pasidarė nejauku. Aš būčiau pastebėjusi, jeigu jis pamirštų nupirkti pieno, tačiau nepastebėjau, kad žmogus antrą kartą ruošia man vakarienę pagal naują receptą.

Tą vakarą jokio didelio pažado nedaviau. Tiesiog nusprendžiau kitą rytą telefoną palikti ant komodos.

Pirmi pusryčiai be ekrano buvo keistai ilgi

Ryte pasidariau sumuštinį, įsipyliau kavos ir atsisėdau. Telefonas liko prieškambaryje. Praėjo gal pusė minutės, o ranka jau tiesėsi į tą stalo vietą, kur paprastai jį pasidėdavau.

Buvo net juokinga. Niekas neskambėjo, jokios žinutės nelaukiau, bet norėjosi kažką patikrinti. Pagalvojau, kad bent įsijungsiu televizorių. Tada sustojau: juk norėjau pabandyti ramiai papusryčiauti, o ne vieną ekraną pakeisti kitu.

Valgiau ir klausiausi, kaip už sienos kaimynai leidžia vandenį. Už lango kažkas sunkiai užvedė automobilį. Kava pasirodė karštesnė, nei būdavau pratusi — matyt, anksčiau pirmus gurkšnius atidėdavau, kol baigdavau skaityti. Pastebėjau ir tai, kad duonos kraštas traškus, o pomidoras visai beskonis. Pastarasis atradimas nebuvo malonus, bet bent jau buvo sąžiningas.

Pusryčiai truko ilgiau nei įprastai. Kelis kartus kilo mintis, kad gaištu laiką. Tada pažiūrėjau į laikrodį: buvau prie stalo vos dešimt minučių. Pasidarė keista, jog tiek laiko pavalgyti man atrodo prabanga, nors vakare galėdavau gerą pusvalandį skaityti visiškai svetimų žmonių ginčą.

Paaiškėjo, kad dažnai skubėdavau net neturėdama kur skubėti

Per pietus buvo sunkiau. Darbe telefoną laikydavau šalia lėkštės, nes bijodavau praleisti svarbią žinutę. Tačiau kai pradėjau stebėti, ką iš tikrųjų tikrinu, paaiškėjo, kad dažniausiai tai būna naujienos, šeimos pokalbis arba parduotuvės pasiūlymas.

Vieną dieną kolegė paklausė, ar telefonas sugedo.

— Ne. Bandau bent pavalgydama jo neimti, — paaiškinau.

— O aš galvojau, kad kažko lauki ir nenori blaškytis.

Papasakojau apie vakarienę ir vyro klausimą. Ji nusijuokė, bet tada prisipažino, kad kartais suvalgiusi pietus ir pati nebeprisimena, ar jie buvo skanūs. Likusią pertrauką kalbėjomės. Ne apie ką nors ypatingo — apie jos mamos sodą, mano nepavykusį pyragą, savaitgalio planus. Į darbą grįžau su jausmu, kad bent trumpam buvau iš jo išėjusi.

Namuose pastebėjau dar vieną savo įprotį: vos atsisėdusi pradėdavau valgyti labai greitai. Niekas manęs nevijo. Iki miego būdavo likęs visas vakaras. Vis tiek skubėdavau, tarsi reikėtų kuo greičiau susitvarkyti dar vieną reikalą ir pereiti prie kito.

Be telefono tą skubėjimą pasidarė lengviau pastebėti. Kartais padėdavau šakutę, atsipjaudavau mažesnį gabalėlį, paklausdavau vyro apie jo dieną. Neskaičiavau kąsnių ir nesistengiau valgyti pagal kokias nors taisykles. Tiesiog nebeturėjau prieš akis nuolat judančio ekrano.

Maistas ne visada pasidarė skanesnis, bet pagaliau suprasdavau, ką valgau

Būčiau pagražinusi istoriją, jei sakyčiau, kad nuo tada kiekviena vakarienė tapo maža švente. Vieną kartą persūdžiau sriubą. Kitą vakarą valgėme pašildytus vakarykščius makaronus, kurie buvo kiek per sausi. Tačiau dabar galėdavau pasakyti, kas man patinka, o ką kitą kartą gaminčiau kitaip.

Pastebėjau, kad man patinka apkepęs bulvės kraštas, bet nepatinka, kai salotos paskęsta padaže. Kad į arbatą kartais dedu cukraus net neparagavusi. Kad nusipirkti sausainiai man visai ne tokie skanūs, kaip atrodė valgant juos vieną po kito ir žiūrint vaizdo įrašus.

Kartą vyras iškepė tuos pačius žuvies gabalėlius su citrina. Paragavau ir pasakiau, kad šį kartą padažas rūgštesnis.

— Dabar jau teks atsakingiau gaminti, — nusijuokė jis. — Pradėjai pastebėti.

Juokėmės abu. Man buvo gera, kad galiu pasakyti kažką konkretesnio nei įprastą „skanu“, ištartą net nepakėlus akių.

Telefonas vis dar kartais atsiduria prie lėkštės

Nebuvau ir netapau ideali. Pasitaiko vakarų, kai laukiu skambučio, arba rytų, kai ranka pati atsineša telefoną kartu su kavos puodeliu. Kartais susivokiu jau skaitydama antrą straipsnį. Tuomet padedu jį toliau ir valgau.

Didelio draudimo namuose neįvedėme. Svečiuose neauklėju kitų ir neseku, kas kiek kartų pažvelgė į ekraną. Man užteko susitarti su savimi, kad prie stalo pirmiausia atsisėdu pavalgyti. Dauguma žinučių gali palaukti tas penkiolika ar dvidešimt minučių.

Anksčiau po vakarienės kartais likdavo keistas jausmas: lyg būčiau pavalgiusi, bet pačios vakarienės tarsi nebuvę. Dabar prisimenu bent jos skonį, pokalbį ar tai, kad sriuba dar buvo per karšta. Tai visai nedideli dalykai, tačiau ilgai net jų nepastebėdavau.

Neseniai pusryčiaudama išgirdau telefoną suvirpant prieškambaryje. Pirmas noras buvo atsistoti. Paskui atsikandau dar šilto skrebučio ir likau sėdėti. Žinutę perskaičiau baigusi valgyti. Draugė buvo atsiuntusi katino nuotrauką. Nusišypsojau — per tas kelias minutes tikrai nieko nepraradau.