Kai lauke spaudžia šaltis: kodėl debesyse susidaro snaigės, o ne lietaus lašai
Spustelėjus šalčiui debesyse vandens garai dažniausiai virsta ne lietaus lašais, o mažais ledo kristalais – iš jų ir gimsta snaigės. Tačiau vien šaltos oro temperatūros neužtenka: snaigės forma priklauso nuo to, kiek debesyje drėgmės ir kokia temperatūra vyrauja skirtinguose jo sluoksniuose.
Žiemą dažnas žvilgteli pro langą ir mato tą patį pilką dangų, bet vieną dieną iš jo krinta šlapias sniegas, kitą – lengvos, sausos snaigės, o kartais ant palangės barbena lietus. Visa ši sumaištis prasideda aukštai virš mūsų, kur oras daug šaltesnis nei prie žemės.
Debesyje pirmiausia atsiranda mažytis kristalas
Debesis sudaro labai smulkūs vandens lašeliai, ledo dalelės arba abu kartu. Kai debesies dalyje temperatūra nukrinta žemiau nulio, vandens garai gali nusėsti ant dulkelės, žiedadulkės ar kitos mikroskopinės dalelės ir iškart suformuoti ledo kristalą.
Vandens molekulės lede jungiasi šešiakampe tvarka. Todėl snaigės turi būdingas šešias šakas, nors jų raštai gali būti labai skirtingi: vienos atrodo tarsi žvaigždutės, kitos – kaip adatėlės, plokštelės ar minkšti susikibusių kristalų gumulėliai.
Krisdama per debesį snaigė „auga“: prie jos prisitvirtina vis daugiau vandens garų. Jei pakeliui ji susiduria su kitais kristalais, šie gali sulipti, ir tuomet iš dangaus leidžiasi stambios, lėtos snaigės, ypač pažįstamos per atodrėkį.
Kodėl kartais iš to paties debesies vis dėlto lyja?
Debesis gali būti šaltas, bet oras žemiau jo – šiltesnis. Tuomet susiformavę ledo kristalai pradeda kristi ir, patekę į virš nulio esančio oro sluoksnį, ištirpsta. Žemę jie pasiekia jau kaip lietaus lašai.
Jeigu prie žemės laikosi minusinė temperatūra, bet aukščiau yra šiltesnis sluoksnis, situacija tampa dar painesnė. Snaigė gali ištirpti į lašą, o vėliau vėl atšalti – taip gali susidaryti šlapdriba, ledo kruopelės ar pavojingas lijundros lietus, kuris užšąla ant šaltų paviršių.
Todėl termometras už lango pasako ne viską. Svarbus visas oro „stulpas“ nuo debesies iki žemės: keli skirtingos temperatūros sluoksniai nulemia, ar į kiemą kris purus sniegas, ar ant šaligatvio tuoj pat susidarys slidi plėvelė.

Ar kiekviena snaigė iš tiesų unikali?
Dažniausiai sakoma, kad dviejų vienodų snaigių nėra, nes kiekvienas kristalas keliauja vis kitu keliu per nevienodą temperatūrą ir drėgmę. Augdamos šakelės gali būti veikiamos net labai mažų aplinkos pokyčių, todėl jų raštas nuolat keičiasi.
Vis dėlto ne kiekviena snaigė, kurią matome ant pirštinės, būna taisyklinga šešiakampė žvaigždė. Vėjas, susidūrimai debesyje, tirpimas ir sulipimas ją gali smarkiai pakeisti. Kartais sniegas atrodo beveik kaip smulkūs balti grūdeliai – tai irgi ledo kristalai, tik jų kelionė buvo kitokia.
Žvilgsnis į dangų gali pasakyti daugiau, nei atrodo
Lengvos, sausos snaigės dažniausiai reiškia, kad oras nuo debesų iki žemės išliko pakankamai šaltas. Didelės, šlapios snaigės dažniau pasirodo tada, kai temperatūra laikosi arti nulio ir kristalai ima kibti vienas prie kito.
O jei žiemą pradeda lyti, neverta spręsti vien pagal vaizdą už lango: keliai ir šaligatviai gali greitai apledėti, jei paviršiai tebėra įšalę. Debesyse prasidėjusi snaigės kelionė prie žemės kartais baigiasi visai kitu krituliu, todėl per šalčius svarbiausia pasiruošti ne tik sniegui, bet ir slidžiai dangai.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


