Adventas prasidės lapkričio 29-ąją, vos po Juodojo penktadienio: kaip Kalėdų laukdavo mūsų senoliai?

2026 metų adventas prasideda sekmadienį, lapkričio 29 dieną – praėjus dviem dienoms po Juodojo penktadienio. Tačiau senajame Lietuvos kaime šis laikotarpis reiškė kitokį ritmą: mažiau triukšmingų pasilinksminimų, santūresnį valgymą ir bendrus vakarojimus. Žmonės dirbdavo rankų darbus, pasakodavo istorijas, giedodavo, o kai kuriuose kraštuose dainuodavo advento dainas ir žaisdavo. Tyla nereiškė, kad visi keturias savaites sėdėdavo nekalbėdami.

Šiemet kalendoriuje šalia atsiduria išpardavimų savaitgalis ir susikaupimo pradžia. Senosios tradicijos primena, kad pasirengimas Kalėdoms turėjo savą eigą: reikėjo pasirūpinti buitimi, šventiniu stalu, bet kartu palikti vietos laukimui ir bendravimui.

Kodėl adventas kasmet prasideda kitą dieną?

Adventas apima keturis sekmadienius iki Kalėdų, todėl jo pradžia nėra pririšta prie gruodžio 1-osios. Šiemet pirmasis advento sekmadienis bus lapkričio 29-ąją, kiti – gruodžio 6, 13 ir 20 dienomis. Liturginis advento laikas baigiasi prieš Kalėdų šventimo pradžią gruodžio 24-osios vakarą.

Todėl įprastas pasakymas „keturios advento savaitės“ nereiškia, kad kiekvienais metais laikotarpis trunka lygiai 28 dienas. Keturi sekmadieniai išlieka, tačiau dienų skaičius iki Kalėdų keičiasi. Tai paaiškina ir skirtumą nuo prekyboje paplitusių kalendorių, kurių langeliai dažniausiai pradedami atverti gruodžio 1 dieną.

Krikščioniškoje tradicijoje adventas yra pasirengimas Kristaus gimimo šventei, kartu primenantis ir jo antrojo atėjimo laukimą. Tad jo prasmė platesnė už dienų iki dovanų išpakavimo skaičiavimą.

„Be triukšmo“ nereiškė be žmonių ir be dainų

Etninės kultūros globos tarybos aprašyti papročiai rodo, kad advento vakarais žmonės rinkdavosi drauge. Plėšydavo plunksnas, verpdavo, vydavo virves, taisydavo pakinktus ar megzdavo tinklus. Rankos būdavo užimtos, o pokalbiams laiko netrūkdavo.

Tokie susitikimai buvo ir proga pasakoti nutikimus, perduoti jaunesniems girdėtas istorijas. Bendravimas vykdavo prie darbo, be būtinybės surengti didelę puotą. Šis vakarojimo būdas šiandien atrodytų paprastas: keli žmonės viename kambaryje, bendras užsiėmimas ir pokalbis, kurio niekas neskubina.

Dzūkijoje, taip pat dalyje Aukštaitijos ir Sūduvos, skambėdavo senosios advento dainos. Jaunimas žaisdavo, tarp minimų žaidimų – „Ievaro tiltas“ ir „Svotai“. Todėl advento santūrumo nereikėtų painioti su visišku džiaugsmo atsisakymu.

Kokių linksmybių ir valgių atsisakydavo?

Katalikiškoje tradicijoje adventas buvo susijęs su pasninku ir susilaikymu nuo triukšmingų pasilinksminimų. Vengta šokių, vestuvių, gausių linksmybių, valgyta santūriau. Tačiau papročiai priklausė nuo laikotarpio, vietovės ir šeimos.

Vienos visai Lietuvai vienodai galiojusios buities taisyklės nebuvo. Etninės kultūros globos taryba išskiria Mažąją Lietuvą: protestantiškoje aplinkoje advento papročiai skyrėsi, o senuosiuose šaltiniuose minimos net šiuo laikotarpiu vykusios piršlybos ir vestuvės.

Taigi prisiminimas, kad vienoje šeimoje adventą būdavo griežtai pasninkaujama, o kitoje – gerokai laisviau, nebūtinai reiškia, kad kažkas tradiciją prisimena klaidingai. Senieji papročiai turėjo daugiau įvairovės, nei telpa į vieną draudimų sąrašą.

Net pirkiniams buvo savas laikas: šeškaturgis, skaistaturgis ir saldaturgis

Adventas neapsiėjo ir be prekybos. Aukštaitijos vietovėse vykdavo šiam laikotarpiui būdingi turgūs, kuriuose žmonės apsirūpindavo žiemai ir šventėms. Jų pavadinimai šiandien skamba neįprastai, tačiau aiškiai pasako, ko ten būdavo ieškoma.

Šeškaturgyje prekiauta šiltais drabužiais, pirštinėmis, kailiais. Skaistaturgis siejamas su dovanomis ir puošmenomis, o paskutiniame, saldaturgyje, būdavo perkama šventiniam stalui: medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų ir kitų produktų.

Ši tradicija primena, kad senoliai taip pat ruošė dovanas ir planavo vaišes. Skirtumas tas, kad pasiruošimas turėjo kelis etapus. Pirkimas buvo viena laukimo dalis, šalia darbų namuose, bendruomenės susitikimų ir religinių papročių.

Ką iš senojo advento galima pritaikyti šiandien?

Nebūtina atkurti visos senosios buities ar atsisakyti suplanuotų renginių. Galima pasirinkti vieną įprotį, kuris keturias savaites padėtų praleisti ramiau. Pavyzdžiui, vieną vakarą per savaitę susėsti kartu be įjungto televizoriaus: lankstyti dovanų dėžutes, taisyti drabužį, rašyti sveikinimus ar tiesiog pasikalbėti.

Vaikams laukimą galima susieti su bendru veiksmu. Vieną sekmadienį paskambinti seniai girdėtai močiutei, kitą iškepti sausainių, trečią peržiūrėti šeimos nuotraukas. Taip kiekviena savaitė turės savo prisiminimą, net jei nebus nupirkta nieko naujo.

Dovanas taip pat patogiau aptarti iš anksto: kiek jų bus, kam jos skirtos ir kokią sumą šeima gali išleisti. Tai padeda išvengti paskutinės savaitės skubėjimo, kai nebeaišku, ar dar kažko trūksta, ar tiesiog norisi pirkti iš įtampos.

Lapkričio 29-ąją galima pradėti nuo paprasto susitarimo: pasirinkti keturis bendrus vakarus iki Kalėdų ir pasižymėti juos kalendoriuje. Vienam skirti rankdarbius, kitam šeimos pasakojimus, trečiam pasiruošimą šventiniam stalui, paskutiniam – laiką drauge be papildomų reikalų.