Į Ispaniją išvažiavau prižiūrėti senjorės trims mėnesiams. Grįžusi supratau, kad į seną darbą nebenoriu
Pirmą rytą grįžusi į Lietuvą stovėjau virtuvėje su kavos puodeliu ir žiūrėjau į sąskaitą, kuri jau savaitę kabėjo ant šaldytuvo. Buvo lapkritis, lauke šlapdriba, o lagaminas dar stovėjo prie koridoriaus spintos – ant ratukų buvo prilipę smėlio. Man 46-eri, su vyru gyvename Panevėžio pakraštyje, užauginome du jau beveik savarankiškus vaikus. Iki kelionės daugiau nei penkiolika metų dirbau prekybos salėje: pamainos, dėžės, kainų etiketės, skubėjimas, kad prie kasų nesusidarytų eilės.
Į Ispaniją išvažiavau ne nuotykių ieškoti. Dukra studijavo, sūnus tik pradėjo gyventi savarankiškai, namuose reikėjo atnaujinti vonią, o iš mano atlyginimo, sumokėjus už įprastus dalykus, mažai kas likdavo. Per pažįstamus atsirado galimybė trims mėnesiams prižiūrėti vienišą senjorę prie Alikantės. Galvojau, padirbėsiu, parsivešiu šiek tiek santaupų ir grįšiu į įprastą ritmą. Atrodė, kad trys mėnesiai yra tik trumpa pertrauka, kuri nieko manyje nepakeis.
Į lagaminą sudėjau daugiau baimės nei daiktų
Paskutinę dieną prieš išvykimą dar užėjau į savo parduotuvę atiduoti darbo aprangos. Vedėja sakė, kad gal pavyks man palikti vietą, tik reikėtų iš anksto pranešti, kada grįšiu. Nieko blogo ji nepasakė, bet prekyboje juk aišku: vienam iškritus, jo lentynos ir pamainos atitenka kitiems. Grįžau namo su plonu maišeliu rankoje ir pirmą kartą rimčiau pagalvojau, kad mano vieta ten nėra tokia jau garantuota.
Į lagaminą susidėjau patogius batus, kelis megztinius, vaistų nuo galvos skausmo ir lietuviškos arbatos. Vyras juokėsi, kad prie Alikantės megztinių turbūt neprireiks, bet aš, kai nežinau, kas laukia, prisikraunu visko. Oro uoste vis tikrinau dokumentus, adresą telefone, nors buvau pasižiūrėjusi jau kelis kartus. – Jei nepatiks, po kelių savaičių grįši, – pasakė vyras, apkabindamas mane prieš apsaugos patikrą.
Senjorė, pas kurią vykau, buvo 82 metų našlė Carmen. Ji gyveno nedideliame name su kiemeliu, kuriame buvo pristatyta vazonų ir stovėjo plastikinis stalas po stogeliu. Man sakė, kad reikės padėti buityje: paruošti maistą, palaikyti tvarką, kartu išeiti pasivaikščioti, priminti apie jos kasdienius reikalus. Pirmomis dienomis bijojau net indus ne į tą spintelę sudėti. Jos virtuvėje viskas buvo savaip.
Carmen namuose diena turėjo visai kitą tempą
Iš pradžių sunkiausia buvo kalba. Mokėjau kelias ispaniškas frazes, o Carmen angliškai suprato dar mažiau nei aš ispaniškai. Gelbėjo telefonas, gestai, ant lapelio surašyti produktai ir jos kaimynė, kuri kartais užsukdavo kavos. Kai reikėdavo pirkti duonos ar daržovių, Carmen po kelis kartus pakartodavo žodį, o aš kartodavau paskui kaip mokinė.
Po kelių savaičių supratau, kad jai nelabai rūpi nei mano tartis, nei idealiai išplautos grindys. Ji labiau norėjo, kad neskubėčiau. Rytais pusryčiaudavome beveik valandą, nors aš anksčiau dažniausiai suvalgydavau jogurtą stovėdama prie kriauklės. Carmen klausdavo apie Lietuvą, vaikus, vyrą. Aš pasakodavau tiek, kiek pavykdavo pasakyti paprastais žodžiais ir rankomis parodyti.
Buvo ir sunkių dienų. Kartais ji susierzindavo, kad ne taip supjausčiau daržoves, arba užsispirdavo eiti į lauką, nors karštis vargino. Aš irgi ne visada būdavau kantri, ypač kai prastai miegodavau nuo neįprastų garsų name ir ilgėdavausi savų. Vieną popietę ji jau trečią kartą paklausė to paties, o aš per garsiai atsidusau. Carmen nutilo. Man pasidarė nejauku, nes pagalvojau, kad pati nenorėčiau savo namuose jaustis kažkam trukdanti.
Labiausiai nustebino ne saulė, o paprasti vakarai
Maniau, kad Ispanijoje labiausiai atsimins palmės, šviesios gatvės ir jūra, iki kurios kartais nueidavome su Carmen lėtu žingsniu. Gražu buvo, aišku. Bet labiau įstrigo paprasti vakarai. Išplaudavau indus, apsitvarkydavau virtuvę, uždarydavau langines ir atsisėsdavau kiemelyje su arbata. Niekas neskambindavo, kad reikia ateiti į papildomą pamainą. Nebūdavo žinučių apie nepadarytą iškrovimą ar kažką, ko vėl trūksta salėje.
Darbo buvo nemažai, ir lengvu jo nepavadinčiau. Reikėjo planuoti maistą, nepamiršti pirkinių, žiūrėti, ar Carmen saugiai jaučiasi namuose, taikytis prie jos įpročių. Bet diena turėjo ribas. Nebuvo to nuolatinio jausmo, kad visur vėluoju ir dar kažko nepadariau. Ramybė man pasirodė ne tinginiavimas, o normali būsena.
Vieną vakarą vaizdo skambučiu kalbėjau su vyru. Jis pasakojo, kad parduotuvėje vėl trūksta žmonių, jo pažįstama buvo sutikusi mano buvusią vedėją ir sakė, kad ten nervų kaip visada pakanka. Aš automatiškai leptelėjau, kad grįžusi vėl eisiu į darbą. Tik pati išgirdau, kaip keistai tai nuskambėjo. – Tu apie tą parduotuvę kalbi taip, lyg būtum jai kažką skolinga, – ramiai pasakė vyras.
Grįžus senos durys nebeatrodė savos
Grįžau namo rugsėjo pabaigoje, kai kiemuose jau gulėjo šlapi lapai, o prie daugiabučio takai buvo purvini. Pirmos dienos buvo geros: sava lova, lietuviška juoda duona, sūnaus paliktas puodelis ant stalo, vyro garsiai žiūrimos žinios. Paskui reikėjo spręsti dėl darbo. Parašiau vedėjai, kad galėčiau užsukti pasikalbėti apie grįžimą.
Prie parduotuvės durų tą seną įtampą pajutau dar neįėjusi. Pravažiavo prekių vežimėlis, prie kasų kažkas ginčijosi, darbuotoja su liemene praskubėjo pro šalį nuleidusi akis. Vedėja pasiūlė grįžti į panašų grafiką ir užsiminė, kad reikėtų būti lankstesnei, nes žmonių vis dar trūksta. Anksčiau būčiau linkčiojusi ir sakiusi, kad prisitaikysiu. Taip dariau daugybę metų.
Tąkart pasakiau, kad man reikia kelių dienų pagalvoti. Išėjau iki galo neapsisprendusi, bet jau žinojau, ko nebenoriu: nuolatinio skubėjimo, vakarinių pamainų, kurios vis nusitęsia, ir kaltės, kai reikia paprašyti laisvos dienos. Nebuvo taip, kad Ispanija man staiga pažadėjo kažkokį geresnį gyvenimą. Tiesiog ten supratau, kad esu pavargusi labiau, nei sau pripažinau.
Pasirinkau ne idealų, o man pakeliamą kelią
Su vyru ilgai kalbėjomės prie virtuvės stalo. Ant jo gulėjo užrašų knygelė, neapmokėta sąskaita ir mano grįžimo bilieto išklotinė. Nusprendėme, kad kurį laiką gyvensime atsargiau, o aš paieškosiu darbo mažesniu krūviu. Dabar kelias dienas per savaitę padedu vienai šeimai prižiūrėti namus ir pagaminti maisto jų mamai, kuri jau sunkiau apsitvarko viena. Pajamos ne visada vienodos, vonios remontą vis dar atidėjome. Bet vakare nebegrįžtu namo pikta ant visų.
Nesakau, kad kiekvienam reikia išvažiuoti svetur, kad pamatytų savo gyvenimą iš šalies. Man padėjo ne šalis ir ne palmės, o laikas, kai turėjau vieną aiškią atsakomybę ir galėjau ramiau pagalvoti. Jei jaučiatės įstrigę, man pačiai būtų pravertę anksčiau prisiminti kelis paprastus dalykus:
- nepriimti nuovargio kaip privalomos darbo dalies;
- pasikalbėti su artimaisiais ne tik apie pajamas, bet ir apie kasdienę savijautą;
- prieš išeinant iš darbo apgalvoti paprastą pereinamą planą, o ne laukti tobulo sprendimo;
- neatstumti mažesnių ar kitokių galimybių vien todėl, kad jos atrodo ne tokios prestižinės;
- leisti sau persigalvoti, net jei daug metų gyvenote pagal vieną tvarką.
Kartais vis dar pasiilgstu aiškaus grafiko ir kolegių, su kuriomis per pertrauką aptardavome akcijas bei vaikų rūpesčius. Tačiau kai ryte nereikia su gniužulu pilve galvoti apie pamainą, suprantu, kodėl nebegrįžau. Tik dar neišmokau ramiai pasakyti kai kuriems pažįstamiems, kad mano sprendimas nėra nei atostogos, nei kaprizas. O kaip pasielgtumėte jūs, jei po trumpos išvykos pajustumėte, kad į seną darbą grįžti nebenorite?
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


