Iš Lietuvos išvykau būdama 50 metų ir labai bijojau pradėti viską iš naujo, tačiau Ispanijoje atradau antrąją jaunystę

Pirmą rytą Ispanijoje sėdėjau ant nuomojamo buto virtuvės kėdės, laikiau puodelį per saldžios kavos ir galvojau, kad gal vis dėlto prisidariau bėdos. Man buvo penkiasdešimt, Lietuvoje liko suaugęs sūnus, mama ir darbas nedidelėje parduotuvėje, kuriame pradirbau beveik dvidešimt metų. Iš šalies viskas atrodė gana stabilu: butas, pažįstamas rajonas, tos pačios kolegės, sąskaita už šildymą, vis prilipdyta magnetuku prie šaldytuvo. Tik pati jau seniai jaučiausi gyvenanti nuo algos iki algos, nuo vieno reikalo prie kito.

Į Ispaniją mane pakvietė draugė Rasa. Ji dirbo viešbutyje prie jūros ir sakė, kad sezonui ieško žmonių virtuvėje bei kambarių tvarkyme. Nė apie kokias palmes ar naują gyvenimą nesvajojau, nors aplinkiniai, aišku, visko prisigalvojo. Norėjau užsidirbti, kiek atsitiesti ir gal po metų grįžti su ramesne galva. Labiausiai bijojau ne paties darbo. Bijojau, kad būsiu per sena, per lėta ir niekam nereikalinga tarp žmonių, kurių kalbos beveik nemoku.

Išvažiuoti sunkiausia buvo ne dėl lagamino

Sprendimą nešiojausi galvoje beveik pusmetį, nors pirmam garsiai pasakiau tik sūnui. Jis mano virtuvėje maišė arbatą, žiūrėjo į purvinus savo batų pėdsakus prie durų ir paklausė, ar man tikrai taip blogai. Supykau. Atrodė, kad jis nesupranta, jog nebuvo jokios vienos didelės nelaimės – tiesiog prisikaupė nuovargio. Pasakiau, kad nenoriu sulaukti pensijos ir vis galvoti, kodėl bent nepabandžiau.

Mama priėmė sunkiau. Pradėjo kalbėti apie gydytojus, namus, apie tai, kad užsienyje tik išnaudoja žmones, o aš kalboms niekada nebuvau gabi. Jos baimė greitai prilipo ir man. Kelias savaites vakarais atsidarydavau lagaminą, įdėdavau megztinį, paskui vėl ištraukdavau. Galiausiai supratau, kad laukiu ne tiek drąsos, kiek kažkieno pritarimo. O jo, matyt, niekas man ir negalėjo duoti.

Išskridau vasario pabaigoje, kai Vilniuje prie šaligatvių tyvuliavo pilka košė, o oro uoste nuo batų varvėjo vanduo. Telefone turėjau Rasos atsiųstą adresą ir žinutę, kad ji pasitiks. Vienas didelis lagaminas, rankinis krepšys ir daug minčių, kurios nelabai džiugino. Lėktuve šalia sėdėjusi moteris paklausė, ar skrendu atostogų. Pasakiau:
– Kol kas pati nežinau, į ką čia skrendu.

Pirmomis savaitėmis saulė visai negelbėjo

Rasa gyveno ne taip, kaip buvau įsivaizdavusi iš jos nuotraukų. Ji dalijosi dviejų kambarių butu su kita lietuve, man atiteko išskleidžiama sofa svetainėje ir viena lentyna šaldytuve. Už lango augo palmės, bet girdėjosi ir motoroleriai, šiukšlių mašina anksti ryte, kaimynų barniai balkone. Pirmą savaitę visko buvo per daug: garso, žmonių, tempo.

Darbas viešbutyje buvo paprastas, bet sunkesnis, nei Rasa buvo nupasakojusi. Reikėjo anksti keltis, tvarkyti kambarius, lankstyti rankšluosčius, stumdyti vežimėlius ir prasilenkti su žmonėmis, kurie jau skubėjo pusryčių. Vakare kojos ūžė, nuo valymo priemonių sausėjo rankos. Niekas manęs specialiai neskriaudė, bet pirmomis dienomis nuolat jaučiausi painiojanti kitiems darbą, nes nesuprasdavau, ką kolegės sako.

Kartą vadovė kažką greitai aiškino ir rodė rankomis, o aš tik linkčiojau, nors supratau gal kas trečią žodį. Paskui paaiškėjo, kad turėjau eiti į kitą aukštą, ir viena kolegė dėl manęs užtruko. Ji nerėkė, tik pavargusiu balsu pasakė, kad reikia klausti, jeigu neaišku. Tą vakarą grįžusi verkiau į pagalvę, labiau iš pykčio ant savęs. Penkiasdešimties vėl pasijutau kaip mokinė, kuri neatliko užduoties. Kitą rytą nusipirkau mažą užrašų knygelę ir ėmiau rašytis darbe girdimus žodžius.

Dvi moterys Ispanijos turguje renkasi daržoves ir mokosi bendrauti be bendros kalbosNuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Kalbos pamokos prasidėjo prie daržovių prekystalio

Po mėnesio persikėliau į kambarį pas vietinę moterį Mariją. Butas buvo paprastas: maža virtuvė, balkonas, kuriame nuolat kabojo skalbiniai, bet turėjau savo lovą ir spintelę daiktams. Marija nekalbėjo nei lietuviškai, nei angliškai, todėl pradžioje gelbėjo pirštai, veido išraiškos ir telefono vertėjas. Ji man rodydavo, kaip turguje renkasi daržoves, o aš jai kartą iškepiau bulvinių blynų. Be grietinės, nes normalios taip ir neradau.

Prie turgaus prekystalių išmokau daugiau nei iš telefono programėlių. Iš pradžių mokėjau pasakyti tik „laba diena“, „prašau“ ir skaičius, vėliau jau pagaudavau trumpus sakinius. Klysdavau nuolat. Kartą vietoj petražolių parsinešiau kažkokių žolelių, kurių net nežinojau kur dėti. Marija juokėsi, bet ne piktai, ir aš pirmą kartą po ilgo laiko juokiausi kartu. Nebereikėjo vaizduoti, kad viską išmanau.

Supratau, kad naujoje vietoje neužtenka laikytis vien savų žmonių. Lietuvės, su kuriomis kartais susitikdavau, buvo didelė parama, tik mūsų pokalbiai dažnai sukdavosi apie kainas, namus ir kieno darbe kas nutiko. Marija pakvietė į savo sesers gimtadienį, nors norėjau mandagiai išsisukti. Ten sėdėjau prie stalo, nesupratau geros pusės pokalbių, o po vakarienės šokau virtuvėje su jos tetomis. Tą vakarą pagalvojau, kad amžius tikrai nėra priežastis nustoti domėtis, kas vyksta aplink.

Vieną vakarą sūnus pasakė tai, ko nenorėjau girdėti

Su sūnumi kalbėdavomės dažnai, bet pradžioje tie pokalbiai buvo kažkokie nejaukūs. Aš siųsdavau nuotraukas su jūra, vakariene balkone, kartais su saulėlydžiu, o jis atrašydavo trumpai ir paklausdavo, ar nepasiilgstu namų. Man atrodė, kad priekaištauja, nors gal jis tiesiog nežinojo, ką man pasakyti. Jis buvo pratęs, kad esu netoliese ir prireikus galiu atvažiuoti su puodu sriubos.

Vieną vakarą jis pasakė, kad jam skaudu, nes sprendimą priėmiau beveik viena. Iškart puoliau gintis ir išrėžiau, kad penkiasdešimt metų vis galvojau apie kitus. Po to telefone stojo tokia tyla, kad pasidarė nepatogu abiem. Paskui supratau: jis nekaltino manęs, kad išvažiavau. Jam tiesiog atrodė, kad palikau jį už savo sprendimo ribų.

Atsiprašiau ne už išvykimą, o už tai, kaip apie jį kalbėjau. Susitarėme, kad rudenį jis atskris kelioms dienoms, ir atskrido. Parodžiau jam viešbutį, kuriame dirbu, turgų, autobusų stotelę, kur kartais vis dar įlipu ne į tą autobusą, ir paplūdimį, į kurį nueinu po pamainos, jei dar turiu jėgų. Jis pasakė:
– Mama, tu čia kažkaip tiesesnė vaikštai.
Man tas jo pastebėjimas daug reiškė.

Antroji jaunystė pasirodė visai ne apie metus

Dabar Ispanijoje gyvenu ilgiau, nei iš pradžių maniau. Vis dar daug dirbu, vis dar skaičiuoju pinigus ir kartais pasiilgstu lietuviškos juodos duonos, lapkričio ramybės, mamos cepelinų. Su mama kalbamės šilčiau, nors per kiekvieną skambutį ji vis tiek paklausia, kada grįšiu visam laikui. Atsakymo neturiu. Nenoriu žadėti to, ko pati dar nežinau.

Antroji jaunystė man nėra apie bandymą atrodyti jaunesnei ar apsimesti, kad sunkumų nėra. Greičiau apie tai, kad galiu viena nueiti į kavinę, išmokti naują žodį, paklausti kelio ir nejausti tokios gėdos, kai kas nors nepavyksta iš pirmo karto. Išvykimas neišsprendė visų mano rūpesčių, bet priminė, kad dar galiu rinktis. Nugara po darbo kartais labai aiškiai primena, kad man ne dvidešimt, o balkone irgi lieka neišdžiūvę skalbiniai, kai netikėtai palyja.

Jei kas nors svarsto apie didelį pokytį, sau pati dabar kartoju kelis paprastus dalykus:

• nereikia laukti momento, kai visai nebijosi, nes toks momentas gali ir neateiti;
• verta turėti žmogų, kuriam gali paskambinti ne tik tada, kai sekasi;
• naujoje vietoje reikia mokytis prašyti paaiškinimo, o ne vaidinti, kad viską supranti;
• ryšį su šeima palaikyti svarbu, bet nereikia kiekvieno sprendimo atiduoti jų vertinimui.

Nežinau, ar kada nors grįšiu gyventi į Lietuvą. Gal po kelių metų vėl krausiu lagaminą, o gal ne. Bet dabar jau nebegalvoju, kad penkiasdešimt – per vėlu pradėti ką nors savo. O kaip pasielgtumėte jūs, jei turėtumėte progą išvykti, bet kartu bijotumėte palikti viską, kas pažįstama?