Į „Facebook“ įkėliau nuotraukas iš darželio rudens šventės: kita mama paprašė jas ištrinti, o aš iš pradžių supykau

Į „Facebook“ įkėliau nuotraukas iš darželio rudens šventės
Į „Facebook“ įkėliau nuotraukas iš darželio rudens šventės Nuotrauka: OpenAI

Po darželio rudens šventės į „Facebook“ įkėliau kelias nuotraukas. Mano sūnus jose stovėjo su lapų karūna, rankoje laikė pintinėlę ir šypsojosi taip plačiai, kad nesusilaikiau nepasidalijusi. Vakare parašė šalia jo stovėjusios mergaitės mama: „Prašau pašalinti nuotraukas, kuriose matoma mano dukra. Nenoriu, kad jos būtų skelbiamos.“ Pirmiausia pagalvojau, kad ji be reikalo ieško problemų. Juk fotografavau gražią vaikų šventę, o ne ką nors blogo.

Tai nutiko spalio pabaigoje. Darželyje buvo surengta popietė, kuriai vaikai ruošėsi kelias savaites: mokėsi dainelių, rinko lapus, nešėsi kaštonų ir gilių. Namuose su sūnumi Matu darėme karūną. Aš klijavau lapus, jis sprendė, kur būtinai turi atsirasti didžiausias kaštonas.

Matas per ankstesnius renginius dažniausiai ieškodavo manęs akimis, o jei leisdavo, visą pasirodymą praleisdavo prisiglaudęs prie mano kelių. Todėl tą popietę labiausiai norėjau, kad jis jaustųsi gerai. Net buvau sau pažadėjusi nenusiminti, jei ir vėl atsisakys dainuoti.

Tačiau jis liko su grupe. Kai auklėtoja pradėjo dainelę, žiūrėjo į kitus vaikus ir kartojo judesius. Man to užteko, kad išsitraukčiau telefoną.

Atrinkdama nuotraukas žiūrėjau tik į savo sūnų

Fotografavau iš savo vietos, tarp kitų tėvų. Kadre nuolat atsirasdavo keli vaikai, kartais auklėtoja ar priekyje sėdinčio žmogaus petys. Nieko nestabdžiau, neprašiau pasisukti. Tiesiog bandžiau pagauti akimirką, kai Matas žiūri į salę.

Po šventės dar buvo bendras fotografavimasis prie iš moliūgų ir rudens gėrybių padarytos dekoracijos. Vaikai laikėsi apsikabinę, vienas rodė kitam savo karūną, kažkas juokėsi. Tėvai vieni kitiems sakė pasitraukti, kad visi tilptų. Man atrodė, jog nuotraukos ir yra savaime suprantama tokio renginio dalis.

Grįžusi namo išsirinkau šešis kadrus. Vieną atmečiau, nes sūnus buvo užsimerkęs, kitą – nes nesimatė karūnos. Žiūrėjau, kur gražiausiai atrodo jis. Kas stovi šalia ir ar tiems vaikams apskritai reikėtų atsidurti mano paskyroje, nesvarsčiau.

Prie įrašo parašiau, kad mūsų mažasis pagaliau išdrįso dainuoti su draugais. Močiutė netrukus pakomentavo, sesuo paspaudė širdelę. Telefoną padėjau krautis ir nuėjau ruošti vakarienės.

Žinutę iš kitos mamos pamačiau vėliau, kai tikrinau, ar vyras jau išvažiavo iš darbo.

Norėjau atsakyti, kad visi ten fotografavo

Rašė mergaitės Gabijos mama Lina. Buvome pažįstamos tik iš darželio rūbinės. Žinojau, kurios spintelės jų, kelis kartus buvome pasikalbėjusios apie grupėje siaučiančias slogas, bet daugiau apie ją beveik nieko nežinojau.

Jos prašymas buvo trumpas ir aiškus. Jokio pasisveikinimo su šypsenėle, jokio ilgo įvado. Perskaičiau jį kaip priekaištą.

Atsidariau savo įrašą. Gabija matėsi trijose nuotraukose: dviejose stovėjo šalia Mato, vienoje buvo bendra grupės nuotrauka. Ji atrodė gražiai – su geltonu megztiniu, pintais plaukais ir lapų vainiku. Būtent tai ir norėjau parašyti jos mamai: juk nieko negražaus neįkėliau.

Pradėjau rinkti atsakymą: „Ten visi tėvai fotografavo, aš ne vienintelė.“

Sustojau, kai į virtuvę atėjo vyras. Parodžiau jam telefoną ir paklausiau, ar čia normalu.

— O tu jos klausei, ar gali skelbti? — paklausė jis.

— Aš savo vaiką fotografavau.

— Bet jos vaikas irgi matosi.

Toks paprastas atsakymas mane suerzino dar labiau. Norėjau, kad jis suprastų mano pusę: laukiau šitos šventės, džiaugiausi sūnumi, įkėliau kelias nekaltas nuotraukas. Dabar atrodė, kad turiu teisintis, nors nenorėjau niekam pakenkti.

Vis dėlto žinutę apie kitus fotografavusius tėvus ištryniau. Vietoj jos parašiau: „Ar jums netinka visos nuotraukos, kuriose matosi Gabija? Gal galiu tiesiog apkirpti?“

Lina atsakė, kad jai svarbu, jog dukra nebūtų atpažįstama. Jeigu galiu tvarkingai apkirpti, jai tinka. Jei ne – prašo pašalinti.

„Fotografuoti prisiminimui ir viešinti – ne tas pats“

Tik tada atkreipiau dėmesį, kad Lina man nieko nepasakė apie tai, jog apskritai fotografavau. Ji nereikalavo ištrinti kadrų iš telefono ir nebandė aiškinti, kaip turėčiau saugoti šeimos prisiminimus. Kalbėjo apie paskelbimą mano paskyroje.

Parašiau, kad nesupratau, jog jai tai taip svarbu.

„Mes Gabijos nuotraukų internete neviešiname. Fotografuoti prisiminimui ir viešinti – ne tas pats“, – atsakė ji.

Kelias minutes žiūrėjau į tą sakinį. Iš tiesų buvau padariusi abu dalykus taip greitai, tarsi tarp jų nebūtų jokio atskiro sprendimo. Nusifotografavome, išsirinkau gražiausias, įkėliau. Net nepagalvojau sustoti ties antru žingsniu.

Dar pasitikrinau, kam įrašas matomas. Auditorija buvo nustatyta draugams. Iš pradžių norėjau tuo pasidžiaugti ir nusiųsti Linai kaip įrodymą, kad viskas gerai. Tačiau paskui atsidariau draugų sąrašą. Ten buvo buvusių kolegų, senų pažįstamų ir žmonių, su kuriais nebuvau kalbėjusi metų metus.

Man jie nebuvo visiški nepažįstamieji. Linai – buvo.

Nusprendžiau nebeklausinėti, kodėl ji taip pasirinko. Gal turėjo konkrečią priežastį, gal tiesiog nenorėjo dukros nuotraukų socialiniuose tinkluose. Jos atsakymas man būtų tik padėjęs įvertinti, ar pati laikau priežastį pakankamai rimta. O ji juk neprašė mano vertinimo.

Ištrinti buvo lengva, pripažinti skubėjimą – sunkiau

Vieną nuotrauką apkirpau taip, kad liko tik Matas. Kitas dvi pašalinau, nes Gabija stovėjo per arti ir tvarkingai jos iškirpti nepavyko. Bendras įrašas liko – tik su mažiau kadrų.

Parašiau Linai, kad sutvarkiau, ir atsiprašiau, jog prieš skelbdama nepasiteiravau. Ji padėkojo. Jokio ginčo nebeliko.

Tačiau pati dar kurį laiką jutau nemalonų dilgčiojimą. Ne dėl pašalintų nuotraukų – jų netrūko. Dėl to, kad buvau taip greitai pasiruošusi gintis. Mintyse jau kūriau istoriją apie priekabią mamą, nors ji tiesiog paprašė nedaryti to, ko savo vaiko atžvilgiu nenorėjo.

Kitą rytą susitikome darželyje. Buvau pasiruošusi nejaukiam pokalbiui, bet Lina pasisveikino įprastai. Gabija tuo metu rodė Matui ant rankos prilipusį lipduką, o jis bandė prisiminti, kur paliko savo pirštines.

— Tikiuosi, dabar viskas gerai dėl nuotraukų, — pasakiau.

— Taip, ačiū. Mačiau, kad pašalinote.

Tuo viskas ir baigėsi. Man buvo net truputį gėda, kiek daug konflikto buvau spėjusi sukurti savo galvoje.

Namuose vėliau išsirinkome vieną Mato nuotrauką atspausdinti. Joje jis stovi su mūsų vakare klijuota karūna, kurios vienas lapas jau atsiklijavęs ir kyšo prie ausies. Sūnus pats tą kadrą parodė, nes, jo žodžiais, ten geriausiai matosi kaštonas.

Dabar nuotrauka stovi lentynoje. Kiekvieną kartą ją matydama prisimenu, kaip jis pirmą kartą liko dainuoti su grupe. Kitų vaikų veidų tam prisiminimui neprireikė.

Prenumeruoti

Rytinis laiškas su 5 skaitomiausiais straipsniais

Įvertinkite šį straipsnį:

" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.webp" width="56" height="56" alt="😡" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.webp" width="56" height="56" alt="😕" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.webp" width="56" height="56" alt="😐" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.webp" width="56" height="56" alt="🙂" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.webp" width="56" height="56" alt="😍" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  

Kraunami duomenys...

Pasidalinti

Komentarai

Būkite pirmas, kuris pakomentuos

El. paštas neprivalomas ir nebus skelbiamas viešai.

Daugiau šia tema

Visos temos naujienos

Ieškote daugiau?

Atraskite kitus straipsnius