Pirmame aukšte prie buto pasidarėme terasą bendrame kieme. Kaimynai susirinkime nubalsavo, kad ją reikia nugriauti, nes žemė priklauso visiems

Išardoma medinė terasa bendrame daugiabučio kieme, šalia palikti vazonai ir lentos.
Išardoma medinė terasa bendrame daugiabučio kieme, šalia palikti vazonai ir lentos. Nuotrauka: Asociatyvi nuotrauka

Vieną balandžio rytą pro virtuvės langą pamačiau, kad ant mūsų terasos turėklo guli sulankstytas popieriaus lapas. Man 41-eri, gyvenu Kaune, pirmame penkiaaukščio aukšte su vyru Tomu ir devynerių dukra Ieva. Prieš dvejus metus toje vietoje pasidarėme nedidelę medinę terasą, nes butas ankštas, o kieme po mūsų langais buvo išmindžiota žolė ir balos. Galvojome, vasarą išgersime kavos lauke, Ieva galės papiešti, o mums nereikės dėl kiekvieno pabuvimo lauke kur nors važiuoti.

Lape buvo parašyta, kad per namo susirinkimą kaimynai nubalsavo prašyti terasą pašalinti, nes kiemas bendras. Supykau ne vien dėl paties sprendimo. Apie susirinkimą sužinojau jau po visko. Rankos buvo purvinos nuo gėlių dėžių, telefonas kišenėje, o aš stovėjau ir galvojau: kaip galima taip nuspręsti, nė karto normaliai nepasikalbėjus? Tą minutę atrodė, kad kaimynams užkliuvo tiesiog tai, jog mes pirmi prie savo langų kažką susitvarkėme.

Iš pradžių terasa atrodė kaip visiems patogus sprendimas

Kai atsikraustėme, prie mūsų buto buvo žemės lopas, kuriame pavasarį nuolat telkšodavo vanduo. Žmonės per jį trumpindavo kelią iš stovėjimo aikštelės, todėl po lietaus į laiptinę nešdavo purvą. Kartais po langais rasdavome tuščių skardinių, vieną rudenį – seną sulankstomą kėdę be vienos kojos. Tikrai nebuvo taip, kad norėjome atsitverti savo kampą. Tiesiog norėjosi, kad po langais nebūtų toks vaizdas.

Tomas su draugu sudėjo paprastą žemą pakylą iš lentų, pastatė du vazonus ir mažą staliuką. Terasa buvo nedidelė – keturios kėdės tilpdavo, bet jau reikėdavo pasislinkti. Prieš pradėdami pasakėme keliems artimiausiems kaimynams, ką ruošiamės daryti, ir tada niekas neprieštaravo. Viena kaimynė net numojo ranka: – Bent tų balų po langu nebus.

Pirma vasara buvo visai gera. Ieva ten darydavo namų darbus, mes su Tomu vakarais išsinešdavome vakarienę, nors dažniausiai tai būdavo dešrelės ar agurkų salotos. Kaimyno šuo kartais prieidavo pauostyti vazonų, o vyresnis vyras iš antro aukšto prisėsdavo paklausti, ar neturime kavos. Tada man atrodė, kad sutvarkyta vieta niekam negali trukdyti.

Ant šaldytuvo kabėjęs pranešimas pakeitė nuotaiką

Pranešimas apie susirinkimą buvo pakabintas bendroje skelbimų lentoje laiptinėje, tik mes jo nepamatėme. Tą savaitę Ieva sirgo, aš dirbau iš namų ir išėjau gal tik iki vaistinės bei mokyklos. Vėliau kažkas tą skelbimą nufotografavo ir įkėlė į namo pokalbių grupę, bet ten žinutės eina viena po kitos: siuntiniai, vartų pulteliai, kažkam vėl neveikia domofonas. Matyt, pranešimas tiesiog praslydo. Susirinkimo protokolo kopiją gavome tik po to, kai sprendimas jau buvo priimtas.

Tą lapą pakabinome ant šaldytuvo magnetuku, šalia elektros sąskaitos ir Ievos būrelių grafiko. Perskaičiau kelis kartus, nors mintis buvo aiški: daliai gyventojų nepatinka, kad bendrame kieme atsirado tai, kas atrodo kaip privati terasa. Tomas iškart sakė, kad nereikia užsiplieksti, pirmiausia reikia pasikalbėti. Aš atšoviau, kad kalbėtis reikėjo jiems iki balsavimo. Tą vakarą abu vienas kitam prikalbėjome dalykų, kurie iš tiesų buvo ne apie terasą.

Labiausiai erzino jausmas, kad mus laiko savanaudžiais. Juk sodindavome gėles, pašluodavome aplink, surinkdavome lapus, kuriuos vėjas sunešdavo iš viso kiemo. Bet po truputį ėmiau matyti ir kitą pusę. Pastačius turėklą, praeiti pro mūsų langus tikrai pasidarė siauriau. O iš gatvės pusės visa tai atrodė kaip mūsų asmeninė kiemo dalis, nors garsiai taip niekada ir nesakėme.

Per pokalbį išlindo ne vien lentų klausimas

Po kelių dienų užkalbinau kaimynę Rasą, kuri dalyvavo susirinkime. Iš pradžių ji kalbėjo atsargiai, tarsi lauktų, kad pradėsiu pykti. Paskui pasakė, jog pati terasa jai nėra didžiausia problema. Vasarą mes su draugais porą kartų pasėdėjome ilgiau, o jų miegamojo langas visai netoli. Man buvo nemalonu tai girdėti, nes atrodė, kad garsiai netriukšmavome. Bet po atviru langu ir paprastas juokas, matyt, girdisi kitaip.

Kitas kaimynas pasakė tiesiai: – Jeigu vieniems galima terasa, rytoj kiti užsimanys sandėliuko ar savo parkavimo vietos. Tą patį jau buvau skaičiusi namo grupėje. Viena moteris nerimavo, kad paskui kas nors pradės tverti lysves, kitas minėjo vaikus su paspirtukais. Viskas susidėjo į vieną bendrą nepasitenkinimą, nors mūsų terasa buvo tik dalis to reikalo.

Man vis tiek atrodė neteisinga, kad niekas tiesiog neatėjo pasikalbėti. Tačiau ir mes nebuvome iki galo atviri: paklausėme kelių kaimynų, bet į visus namo gyventojus nesikreipėme. Mes priėmėme tylą kaip pritarimą, nors tyla nebūtinai ką nors reiškia. Kai sau tai pasakiau, pyktis kiek atslūgo. Nusivylimas, aišku, niekur nedingo.

Ardyti reikėjo ne taip greitai, kaip norėjosi įrodyti savo tiesą

Tomas siūlė iškart kviesti meistrą ir viską išrinkti, kad nereikėtų gyventi su ta įtampa. Aš priešinausi, nes man terasa jau nebuvo vien lentos. Ji buvo mūsų bandymas bent kiek prisijaukinti pirmo aukšto gyvenimą, kai už lango nuolat matai praeivius, mašinas, svetimus šunis. Vis dėlto supratau ir tai, kad užsispyrę tik dar labiau susipyksime su žmonėmis, kuriuos kasdien sutinkame prie pašto dėžučių.

Pasiūlėme dar kartą susitikti kieme, be formalaus susirinkimo ir balsavimo rankomis. Žmonės susirinko su savo nuoskaudomis ir patarimais, viena kaimynė atsinešė termosą kavos. Tą vakarą bendro galutinio sprendimo nebuvo. Sutarėme, kad terasos neplėsime, nuimsime aukštesnę turėklo dalį ir pasiaiškinsime, kaip prireikus ją tvarkingai išardyti, jeigu dauguma ir toliau laikysis tos nuomonės. Man tas neapibrėžtumas nepatiko, bet jis bent jau buvo normalesnis už pirmą lapą, paliktą ant turėklo.

Vasaros pabaigoje pakylą išardėme patys. Dalį lentų Tomas sukrovė rūsyje, nors sakiau, kad ten ir taip sunku prasibrauti pro dviračius bei senas padangas. Vazonus palikome, tik pastatėme arčiau sienos, kad neužstotų praėjimo. Vieta dabar plikesnė, o po stipraus lietaus bala vėl atsiranda. Tik nebe tokia didelė, nes pabandėme įdubimą užpilti žemėmis.

Ką išmokau gyvendama ne tik savo bute

Šita istorija priminė, kaip lengva gyvenant pirmame aukšte pradėti galvoti, kad plotas po tavo langu beveik tavo. Iš tiesų jis matomas visiems, per jį eina kiti žmonės, kiekvienas turi savo įpročius ir ribas. Nemanau, kad visi kaimynai pasielgė gražiai – sprendimas be tiesioginio pokalbio paliko kartėlį. Bet ir mes galėjome anksčiau išklausyti kitus, užuot parodę jau padarytą rezultatą.

Dabar, kai namo grupėje prasideda kalbos apie kiemą, stengiuosi iškart nerašyti piktos žinutės. Pirmiau pagalvoju, ar mano patogumas nevirsta kieno nors nepatogumu ir ar tikrai suprantu, kas kitus erzina. Bendras kiemas reikalauja daugiau kantrybės negu nuosavas balkonas, nors skamba gal ir banaliai. Terasos nebeturime, su Rasa vėl normaliai pasisveikiname, o Ieva kartais vis tiek išsineša pieštukus ant laiptelio prie lango.

  • Prieš ką nors įrengiant prie namo, verta pasikalbėti ne tik su artimiausiais kaimynais.
  • Jei kyla nepasitenkinimas, geriau išgirsti konkrečią priežastį, o ne spėlioti apie žmonių piktumą.
  • Nereikia painioti įdėtų pastangų su savaime suprantama teise į bendrą vietą.
  • Net ir nesutariant naudinga ieškoti sprendimo, po kurio dar galėsi ramiai prasilenkti laiptinėje.

Rūsyje iki šiol guli kelios visai geros lentos. Tomas kartais juokais sako, kad iš jų reikėtų padaryti suoliuką visam kiemui, bet kol kas nieko neplanuojame. O kaip pasielgtumėte jūs, jei kaimynai nubalsuotų panaikinti tai, ką savo jėgomis įsirengėte prie buto?

Prenumeruoti

Rytinis laiškas su 5 skaitomiausiais straipsniais

Įvertinkite šį straipsnį:

" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f621.webp" width="56" height="56" alt="😡" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f615.webp" width="56" height="56" alt="😕" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f610.webp" width="56" height="56" alt="😐" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f642.webp" width="56" height="56" alt="🙂" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  
" data-static="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.svg" data-anim="https://www.kaipkada.lt/wp-content/plugins/animuotas-emoji-ivertinimas/assets/img/noto/1f60d.webp" width="56" height="56" alt="😍" decoding="async" draggable="false" data-no-lazy="1">  

Kraunami duomenys...

Pasidalinti

Komentarai

Būkite pirmas, kuris pakomentuos

El. paštas neprivalomas ir nebus skelbiamas viešai.

Daugiau šia tema

Visos temos naujienos

Ieškote daugiau?

Atraskite kitus straipsnius