Mūsų vištos lapkritį staiga nustojo dėti kiaušinius: kaimynė patarė keisti ne lesalą, o vieną dalyką vištidėje

Pirmą tuščią lizdą priėmiau ramiai. Antrą dieną jau pakėliau šiaudus, apžiūrėjau kampus ir net pasilenkiau po laktomis. Gal kur kitur deda. Vištos vaikščiojo aplink mane ir domėjosi tik kibirėliu, nors jame nieko nebuvo. Trečią rytą vyrui pasakiau, kad kažkas negerai. Jis pasiūlė palaukti. Labai patogus patarimas, kai pats į vištidę eini tik tada, kai reikia sutaisyti duris.

Turėjome septynias vištas. Parsivežėme pavasarį, per vasarą jos mus visai išlepino: dažniausiai rasdavau keturis ar penkis kiaušinius, kartais mažiau. Užtekdavo mums, dar dukrai įdėdavau, kai atvažiuodavo. Šaldytuve vis stovėdavo dubenėlis, o prie jo – mano užrašas pieštuku ant popieriaus, kurios dienos kiaušiniai. Net buvau pradėjusi ieškoti receptų, kur jų reikia daugiau.

Rudenį kiaušinių sumažėjo, bet iš pradžių nelabai kreipiau dėmesį. Vieną dieną du, kitą trys. O lapkritį kelias dienas iš eilės parsinešiau tik tuščią kibirėlį.

Lesalo maišą jau buvau įsidėjusi į bagažinę

Apžiūrėjau vištas tiek, kiek mokėjau. Lesė, gėrė, pešė iš rankų žolės kuokštą, vos praveriant duris grūdosi prie angos į lauką. Viena, rusva, kaip visada bandė mane aplenkti dar prieš padedant koją ant slenksčio. Neatrodė nusilpusios. Tačiau man vis tiek kirbėjo, kad kažko neduodu.

Pirmiausia nusprendžiau, jog kaltas lesalas. Buvome neseniai atidarę naują maišą, ir man šito sutapimo užteko. Apžiūrinėjau granules delne, uosčiau, paskui nunešiau vyrui parodyti. Jis pažiūrėjo taip, lyg būčiau paprašiusi atskirti dviejų rūšių cementą.

— O kuo jis skiriasi nuo ano?

— Nežinau. Todėl ir klausiu.

Nuvažiavusi pirkti lesalo jau buvau pasiruošusi rinktis brangesnį. Atrodė, jei ant maišo gražiau parašyta apie dedekles, gal pagaliau sulauksiu rezultato. Nusipirkau kitą, parsivežiau ir dar dvi dienas vis eidavau tikrinti lizdų. Nieko.

Tuo metu pas mus užsuko kaimynė. Ji vištas laiko seniai, bet aš iki tol kažkaip nenorėjau iš karto bėgti klausinėti. Atrodė, pati susitvarkysiu – juk ne pirmą mėnesį jas auginu.

Pasakiau, kad mano vištos nusprendė išeiti atostogų. Kaimynė paklausė, kiek joms metų, ar nesišeria, ar normaliai lesa. Paskui pasiūlė nueiti pažiūrėti.

Ji sustojo tarpduryje ir paprašė palikti duris atviras

Mūsų vištidė įrengta buvusiame ūkiniame sandėliuke. Yra nedidelis langas, laktos, lizdai, lesykla ir gertuvė. Vasarą atrodė šviesu ir visai jauku. Rudenį dar sutvarkėme vieną plyšį prie durų, pakeitėme pakratus. Buvau patenkinta, kad iki šalčių viską suspėjome.

Kaimynė įėjo, apžiūrėjo vištas, pakėlė akis į langą ir paklausė:

— O šviesą joms jungi?

Pasakiau, kad įjungiu, kai ateinu. Lemputė buvo virš durų, jungiklis – prie įėjimo. Ryte ateinu, pašeriu, pakeičiu vandenį, užgesinu. Vakare tas pats.

— Tai čia tau pasišviesti, – pasakė ji.

Neturėjau ką atsakyti. Būtent tam ta lemputė ir buvo.

Langą iš lauko pusės dar užstojo po stogeliu sukrautos lentos. Vyras jas ten padėjo vasaros pabaigoje, kad nešlaptų. Rugsėjį man jos netrukdė. Lapkritį, uždarius duris, vištidėje jau vidury dienos būdavo gerokai tamsiau, negu atrodė iš kiemo.

Kaimynė paaiškino, kad trumpėjant dienoms vištos gali dėti rečiau ar kuriam laikui visai sustoti. Šviesa čia turi reikšmės. Žinoma, priežasčių būna ir kitų – amžius, šėrimasis, lesinimas, sveikata. Bet pirmiausia ji siūlė sutvarkyti tai, ką matėme savo akimis.

— Maišų dabar daugiau nepirk. Pradžiai lentas nuo lango patraukit.

Vyras paklausė, ar dabar vištos gyvens geriau už mus

Lentas perkėlėme tą pačią dieną. Langą išvaliau ir pati nustebau, kiek ant jo buvo dulkių. Iš vidaus atrodė tiesiog senas stiklas, o nuvalius atsirado visai normalus vaizdas į kiemą.

Tačiau vien šito lapkritį neužteko ilgesnei dienai. Nusprendėme papildomą apšvietimą įjungti su laikmačiu. Nenorėjau kasryt keltis vien tam, kad pasukčiau jungiklį, o vakare paskui spėliočiau, ar tikrai išjungiau.

Vyras pasirūpino, kad šviestuvas būtų tinkamai pritvirtintas, laidų vištos nepasiektų, o viskas būtų įrengta tvarkingai, atokiau nuo pakratų. Kaimynė dar priminė, kad palikti ryškios šviesos visai nakčiai nereikia. Vištoms turi likti normalus tamsos laikas.

Papildomą apšvietimą pasirinkome rytais, dienos trukmę ilginome palaipsniui, siekdami maždaug keturiolikos šviesių valandų kartu su natūralia diena. Vakare, kai lauke temo, vištos galėjo įprastai susėsti ant laktų.

Vyras patikrino laikmatį ir pasakė:

— Dar užuolaidėlių pakabink.

Aš pasiūliau geriau prisiminti, kas langą lentomis užvertė. Tuo pokalbį apie vištų gyvenimo kokybę ir baigėme.

Kitą rytą stebuklo nebuvo

Čia galėčiau papasakoti, kad vos įjungėme šviesą, lizduose iškart atsirado pilna kiaušinių. Bet neatsirado.

Pirmą rytą radau tą patį. Antrą irgi. Net buvau pradėjusi galvoti, kad kaimynės patarimas toks pat veiksmingas kaip mano naujasis lesalas. Tik ji iš anksto pasakė kasdien neieškoti staigaus rezultato, todėl bent jau nepuoliau dar ko nors keisti.

Pirmą kiaušinį radau maždaug po pusantros savaitės. Nedidelį, rusvą, pačiame lizdo kampe. Paėmusi nunešiau namo taip atsargiai, lyg pirmą kartą gyvenime būčiau jį mačiusi.

Vyras sėdėjo virtuvėje.

— Yra, – pasakiau.

Jis pakėlė akis nuo telefono:

— Vienas?

— Šiandien džiaugiamės vienu.

Kitomis dienomis vėl būdavo visaip. Tai vienas, tai nė vieno, paskui du. Vėliau pradėjome rasti reguliariau. Vasarinių kiekių kiekvieną dieną nesulaukėme, bet šaldytuve pamažu vėl atsirado mūsų dubenėlis.

Negaliu pasakyti, kiek prie pokyčio prisidėjo kiekvienas dalykas atskirai. Tuo metu sutvarkėme ir langą, ir apšvietimą, stebėjome, kaip vištos jaučiasi. Bent jau nustojau kas kelias dienas įtariai žiūrėti į lesalą ir ieškoti dar vieno maišo, kuris viską išspręstų.

Kaimynei vėliau nunešiau kelis kiaušinius. Ji juokėsi, kad savų turi.

— Žinau. Šitie už patarimą.

O kitą savaitgalį vyras paklausė, kur dėti likusias lentas. Pasakiau, kad vietos kieme rasime. Tik tegul pirmiausia pažiūri, ar ten nėra lango.