Už kelionę traukiniu iš Vilniaus į Klaipėdą sumokėjau daugiau, kad galėčiau ramiai dirbti. Šiauliuose įlipę keleiviai sugadino visą kelionę
Lapkričio 18 dieną traukiniu važiavau iš Vilniaus į Klaipėdą. Kelionė ilga, daugiau nei keturios valandos, todėl iš anksto nusprendžiau, kad tą laiką išnaudosiu darbui. Pirkdamas bilietą pasirinkau pirmąją klasę, tylos zoną, vietą prie staliuko. Norėjau ramiai pasidėti kompiuterį, atsakyti į laiškus, atlikti kelis darbus ir atvažiavęs į Klaipėdą nebeturėti jų ant galvos.
Atrodytų, viskas paprasta. Sumoki daugiau už patogesnę vietą ir tikiesi normalios kelionės. Tačiau grįžęs namo supratau, kad vien vietos pasirinkimas negarantuoja nei ramybės, nei komforto. Labiausiai supykdė ne pats traukinys, ne kelionės trukmė ir net ne karštis vagone. Viską sugadino Šiauliuose įlipę du keleiviai, kurių vienas akivaizdžiai prastai jautėsi.
Iki Šiaulių kelionė buvo visai normali, nors vagone tvyrojo nežmoniškas karštis
Į traukinį Vilniuje įlipau nusiteikęs gana gerai. Susiradau savo vietą, pasidėjau daiktus, išsitraukiau kompiuterį ir pradėjau dirbti. Pirmojoje klasėje buvo gana ramu, niekas garsiai nekalbėjo, todėl galėjau susikaupti. Būtent dėl to ir rinkausi tylos zoną.
Vienintelis dalykas, kuris nuo pat pradžių erzino, buvo temperatūra. Vagone buvo taip karšta, kad netrukus teko nusivilkti viršutinius drabužius ir likti vien su marškinėliais. Lauke lapkritis, žmonės į traukinį lipa su striukėmis, megztiniais, o viduje toks jausmas, lyg kažkas būtų įjungęs šildymą iki maksimumo.
Nežinau, kokia tiksliai buvo temperatūra, bet man buvo tikrai per karšta. Sėdėjau su marškinėliais ir vis tiek jaučiau, kad oras sunkus. Norėjosi bent kiek gaivesnio oro, tačiau traukinyje lango neatsidarysi. Lieka tik tikėtis, kad vėdinimo sistema tinkamai veikia.
Nepaisant to, iki Šiaulių viskas buvo neblogai. Dirbau, kartais pažvelgdavau pro langą, ir kelionė ėjo gana greitai. Galvojau, kad iki Klaipėdos liko ne tiek jau daug ir visus numatytus darbus spėsiu pabaigti.
Šiauliuose įlipo sutuoktinių pora ir prasidėjo tai, ko mažiausiai tikėjausi
Traukiniui sustojus Šiauliuose, į mūsų vagoną įlipo moteris ir vyras. Iš jų bendravimo supratau, kad tai sutuoktiniai. Jie atsisėdo šalia manęs, prie to paties staliuko.
Iš pradžių nekreipiau jokio dėmesio. Žmonės nusipirkę bilietus, turi savo vietas, viskas normalu. Tačiau vos jiems įsitaisius pastebėjau, kad vyras akivaizdžiai negaluoja. Jis nuolat traukė nosį, čiaudėjo, pūtė nosį į servetėles. Ir tai nebuvo vienas ar du kartai per visą kelionę.
Tas pats kartojosi nuolat. Nespėji vėl susikaupti prie kompiuterio, ir vėl čiaudulys, nosies pūtimas, šnarpštimas. Po kelių minučių viskas iš naujo.
Sėdžiu visai šalia, praktiškai prie vieno staliuko, ir galvoju: negi žmogus pats nesupranta, kad sergant reikėtų bent jau pasirūpinti aplinkiniais? Juk čia ne nuosavas automobilis, kuriame gali važiuoti kaip nori. Tai viešasis transportas, uždara erdvė, kurioje kelias valandas kartu sėdi daugybė žmonių.
Suprantu, kad ne kiekvienas čiaudulys reiškia užkrečiamą ligą. Gali būti alergija ar kitos priežastys. Tačiau kai žmogus nuolat šnarpščia, pučia nosį ir čiaudi, natūraliai kyla klausimas, ar jis neserga ir ar nekelia pavojaus aplinkiniams.

Sėdėjau karštame vagone ir galvojau, kiek žmonių po tokios kelionės gali susirgti
Labiausiai erzino tai, kad vagone ir taip buvo nežmoniškai karšta. Oras atrodė sunkus, jokio gaivumo. Nežinau, kaip tiksliai veikė traukinio vėdinimo sistema, bet sėdėdamas ten tikrai nesijaučiau komfortiškai.
Kai šalia nuolat čiaudi ir nosį pučia galimai sergantis žmogus, tokios sąlygos dar labiau erzina. Juk kvėpavimo takų virusai gali plisti per orą, ypač kai žmonės ilgai būna arti vienas kito. Vien aukšta temperatūra savaime nereiškia, kad vagonas nevėdinamas, tačiau keleiviui svarbu jausti, kad patalpoje yra pakankamai šviežio oro.
Ir tada pradedi galvoti apie visai paprastus dalykus. Aš važiuoju namo, ten manęs laukia šeima. Galbūt šalia sėdintis žmogus iš tiesų serga kokiu nors virusu. Galbūt ne. Bet kodėl aš turiu rizikuoti vien todėl, kad kažkas nusprendė keliauti akivaizdžiai negaluodamas ir nesiima papildomų atsargumo priemonių?
Šiandien vienas žmogus sėdi šalia sergančio keleivio, rytoj eina į darbą, grįžta pas vaikus ar vyresnio amžiaus tėvus. Jeigu užsikrečia, liga gali plisti toliau. Būtent dėl to man sunku suprasti tokį abejingumą aplinkiniams.
Aš nesitikiu, kad kiekvienas žmogus, kuriam pradėjo bėgti nosis, privalo užsidaryti namuose. Bet jeigu jau tenka keliauti su kvėpavimo takų ligos simptomais, nejaugi taip sunku užsidėti medicininę kaukę? Bent jau taip parodytum, kad tau rūpi ne vien tavo paties kelionė.
Sumokėjau už tylos zoną, bet dirbti normaliai nebegalėjau
Galbūt kas nors pasakys, kad per daug sureikšminu. Juk žmogus čiaudėjo, o ne triukšmavo tyčia. Tačiau pabandykite įsivaizduoti save mano vietoje. Keturias valandas važiuojate traukiniu, specialiai pasirenkate pirmąją klasę ir tylos zoną, nes norite produktyviai išnaudoti laiką. O tada šalia atsisėda žmogus, kuris be perstojo šnarpščia, čiaudi ir pučia nosį.
Suprantu, kad tylos zona nereiškia visiškos tylos. Niekas negali uždrausti keleiviui čiaudėti ar kosėti. Tačiau man kelionė nuo Šiaulių jau buvo visai kitokia. Vietoj darbo vis dažniau galvojau, kaip greičiau pasiekti Klaipėdą ir išlipti iš to vagono.
Nenorėjau kelti konflikto. Nesiruošiau žmogui aiškinti, kad jis privalo išlipti, ar garsiai reikšti pastabų. Galbūt jam iš tiesų buvo būtina tą dieną nuvykti į Klaipėdą. Aš to nežinau.
Bet ar dėl to kiti keleiviai turi jaustis nesaugiai? Ar tikrai normalu, kad žmogus su tokiais simptomais sėdi visai šalia kitų, be kaukės, o visi aplinkiniai turi tiesiog susitaikyti?
Kodėl viešajame transporte tiek mažai dėmesio skiriama sergantiems keleiviams?
Man atrodo, kad Lietuvoje mes vis dar pernelyg atsainiai žiūrime į elementarią atsakomybę prieš kitus žmones. Kai žmogus serga, bet vis tiek eina į darbą, parduotuvę ar važiuoja viešuoju transportu, dažnai tai laikoma visiškai normaliu dalyku.
Suprantu, kad gyvenime būna įvairių aplinkybių. Ne visi gali atidėti kelionę. Tačiau net ir tokiu atveju galima imtis paprastų priemonių, kad sumažėtų tikimybė užkrėsti aplinkinius.
Manau, kad geležinkelio bendrovės galėtų apie tai kalbėti kur kas daugiau. Pavyzdžiui, priminti keleiviams, kad turint kvėpavimo takų ligos simptomų rekomenduojama atidėti nebūtinas keliones, o jeigu keliauti būtina – dėvėti kaukę ir laikytis higienos.
Nekalbu apie tai, kad konduktoriai turėtų nustatinėti diagnozes ar išlaipinti kiekvieną nusičiaudėjusį žmogų. Tai būtų absurdiška. Tačiau bent elementarus priminimas apie atsakingą elgesį tikrai nepakenktų.
Taip pat norėtųsi aiškumo dėl vagonų temperatūros ir vėdinimo. Jeigu keleiviai lapkričio mėnesį turi sėdėti vienais marškinėliais, nes viduje pernelyg karšta, kažkas su komforto užtikrinimu tikrai nėra gerai.
Į Klaipėdą atvažiavau supykęs – ir ne dėl kelionės trukmės
Kai pagaliau pasiekiau Klaipėdą, labiausiai džiaugiausi galėdamas išlipti į lauką. Po kelių valandų karštame vagone net vėsus lapkričio oras atrodė malonus.
Pati kelionė galėjo būti visai gera. Iki Šiaulių praktiškai neturėjau kuo skųstis, išskyrus pernelyg aukštą temperatūrą. Turėjau patogią vietą, staliuką, galėjau dirbti. Tačiau paskutinė kelionės dalis sugadino visą įspūdį.
Ir labiausiai pykstu ne ant konkretaus žmogaus, kurio sveikatos būklės iš tiesų nežinau. Pykstu dėl požiūrio, kad viešajame transporte kiekvienas gali galvoti tik apie save, o kiti tegul prisitaiko.
Niekas negali garantuoti, kad keliaudamas traukiniu neužsikrėsi kokia nors liga. Bet juk galima bent pasistengti šią riziką sumažinti. Ypač tada, kai vienoje patalpoje kelias valandas sėdi dešimtys žmonių.
Po šios kelionės man liko vienas klausimas: ar tikrai normalu, kad žmogus su ryškiais peršalimo simptomais gali kelias valandas sėdėti šalia kitų keleivių nesiimdamas jokių atsargumo priemonių? Nes jeigu po tokios kelionės susirgsiu aš, o paskui ir mano šeimos nariai, už papildomai sumokėtą pirmosios klasės bilietą tikrai nebus jokios paguodos.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


