Bilietą į Stambulą turėjau, bet Vilniaus oro uoste pasakė, kad vietų nebėra: gavau 400 eurų, viešbutį ir parą laukimo

Į Stambulą neišskridau, nors bilietą buvau nusipirkęs iš anksto, į Vilniaus oro uostą atvykau laiku ir turėjau galiojančius dokumentus. Prie įlaipinimo vartų man pasakė, kad lėktuve vietų nebeliko. Pirmiausia pagalvojau, kad darbuotoja supainiojo keleivius. Tačiau netrukus paaiškėjo: skrydžiui parduota daugiau bilietų, negu yra vietų. Galiausiai gavau 400 eurų kompensaciją, nakvynę viešbutyje ir vietą kitos dienos skrydyje. Tik Stambule manęs jau laukė žmogus, kuriam turėjau paaiškinti, kodėl neatvažiuosiu.

Kelionę planavau keletą savaičių. Stambule gyvena senas draugas, su kuriuo gyvai nebuvome susitikę kelerius metus. Susiderinome laisvas dienas, jis pažadėjo pasitikti mane oro uoste. Neskubėjome sudaryti jokios ypatingos programos: norėjome pasivaikščioti, pavalgyti, ramiai pasikalbėti. Man tai turėjo būti kelios dienos, per kurias nereikės nei į darbinius laiškus atsakinėti, nei kur nors skubėti.

Prieš išvykdamas patikrinau pasą, skrydžio laiką ir susikroviau rankinį bagažą. Nenorėjau pradėti atostogų stovėdamas eilėje prie bagažo atidavimo, todėl pasiėmiau tik kuprinę. Atrodė, viską susitvarkiau taip, kad nebūtų jokių nereikalingų rūpesčių. Vėliau būtent tai ir erzino labiausiai: stengiausi niekur nesuklysti, tačiau kelionė vis tiek sustojo dar Vilniuje.

Pirmą perspėjimą palaikiau paprastu formalumu

Registruojantis galutinė sėdėjimo vieta man nebuvo patvirtinta. Paaiškinta, kad ją paskirs prie vartų. Nieko blogo nepagalvojau. Skrendu ne pirmą kartą, esu matęs, kaip keleiviams pakeičia vietas ar atspausdina naujus įlaipinimo dokumentus prieš pat skrydį. Dar pagalvojau, kad gal gausiu vietą prie lango. Tuo metu man svarbiau buvo nusipirkti vandens ir parašyti draugui, kad jau esu oro uoste.

Situacija pradėjo atrodyti kitaip, kai nuskambėjo kvietimas savanoriams, sutinkantiems skristi vėliau. Darbuotoja aiškino, kad norintiesiems bus pasiūlytos kitos kelionės sąlygos. Aplink stovintys žmonės trumpam pakėlė akis nuo telefonų, bet didelio susidomėjimo nebuvo. Vieni keliavo su vaikais, kiti, sprendžiant iš pokalbių, turėjo tolesnius planus. Aš irgi likau sėdėti. Mintyse jau buvau Stambule.

Kai priėjau pasitikslinti savo vietos, darbuotoja paprašė palaukti. Stebėjau, kaip keleiviai vienas po kito praeina pro vartus. Iš pradžių maniau, kad tiesiog bus patogiau sutvarkyti dokumentą, kai sumažės eilė. Tačiau netrukus likome keli žmonės. Tada ir išgirdau, kad vietos šiame skrydyje man nebus.

Paklausiau, kaip jos gali nebūti, jeigu turiu bilietą. Net parodžiau jį telefone, tarsi darbuotoja būtų suabejojusi, ar tikrai sumokėjau. Ji pakartojo, kad skrydis perpildytas ir bus ieškoma kito pasiūlymo. Už nugaros kažkas garsiai atsiduso. Iki tol ši problema man atrodė nutikusi kažkur kitiems žmonėms, apie kuriuos retkarčiais paskaitai internete.

Kodėl mano nupirkta vieta staiga nebetilpo lėktuve?

Pokalbyje darbuotoja paaiškino perteklinio rezervavimo principą. Skrydžių bendrovės žino, kad dalis bilietus turinčių keleivių neatvyksta: pasikeičia jų planai, jie pavėluoja arba nepasiekia persėdimo oro uosto. Remdamosi savo skaičiavimais, bendrovės gali parduoti daugiau rezervacijų, nei orlaivyje yra sėdynių. Problema išryškėja tuomet, kai atvyksta daugiau žmonių, negu buvo numatyta.

Suprasti tą paaiškinimą buvo nesunku. Susitaikyti su juo – gerokai sunkiau. Aš juk nepirkau galimybės dalyvauti atrankoje prie vartų. Pirkau kelionę konkrečią dieną ir konkrečiu laiku. Mano pusėje viskas buvo atlikta: pinigai sumokėti, registracija sutvarkyta, prie vartų atėjau laiku. Vis dėlto tą vakarą būtent aš turėjau keisti planus.

Dar pasitikslinau, ar problema nesusijusi su mano dokumentais, atvykimo laiku ar kokiu nors neįvykdytu reikalavimu. Norėjau aiškiai suprasti, kodėl lieku oro uoste. Gavau patvirtinimą, kad kalbama apie vietų trūkumą. Man tai buvo svarbu, nes vėliau, tvarkant kompensacijos klausimą, nenorėjau remtis vien prisiminimu apie trumpą pokalbį.

Žinoma, ne kiekvienas neįlaipinimo atvejis reiškia perteklinį rezervavimą. Tačiau mano atveju paaiškinimas buvo būtent toks. Tą vakarą pagaliau supratau, ką praktiškai reiškia kartais girdimas žodis „overbooking“: lėktuvas ruošiasi išskristi, o tu su galiojančiu bilietu lieki stovėti kitoje vartų pusėje.

Vietoj vakarienės Stambule – viešbutis Vilniuje

Paskambinau draugui ir pirmiausia pasakiau: „Aš neišskrendu.“ Jis paklausė, ar atšaukė skrydį. Atsakiau, kad lėktuvas skris, tik man jame nebeliko vietos. Kelias sekundes buvo tyla. Tada jis nusijuokė, nes pagalvojo, kad juokauju. Turėjau dar kartą paaiškinti, kad tai rimta ir kad kol kas nežinau, kada atvyksiu.

Bendrovės atstovai pasiūlė skrydį kitą dieną ir nakvynę viešbutyje. Tą akimirką norėjosi kuo greičiau išeiti, tačiau paprašiau viską pateikti aiškiai: kada išskrisiu, kur nakvosiu ir kaip bus tvarkoma kompensacija. Buvau pavargęs ir piktas, todėl supratau, kad dalį žodžiu išgirstos informacijos tiesiog pamiršiu. Telefonu nusifotografavau gautus dokumentus ir išsisaugojau naujo skrydžio patvirtinimą.

Viešbučio kambarys buvo tvarkingas, lova patogi, turėjau kur nusiprausti ir pailsėti. Vis dėlto tą vakarą sunkiai galėjau vadinti kelionės pradžia. Sėdėjau ant lovos su ta pačia kuprine, su kuria ryte išėjau iš namų. Draugas atsiuntė vakarienės nuotrauką ir parašė, kad mano vieta prie stalo liko laisva. Atrodė absurdiška: restorane vieta buvo, o nupirktame skrydyje – ne.

Labiausiai gaila buvo laiko. Kelionė ir taip nebuvo ilga, todėl viena prarasta diena jautėsi labai aiškiai. Draugas buvo pasiplanavęs laisvesnį vakarą, aš pasiėmęs atostogų. Viešbutis išsprendė nakvynės klausimą, tačiau neatkūrė dienos, kurią abu buvome numatę praleisti kartu.

Kompensaciją gavau, bet antrąkart prie vartų jaučiausi kitaip

Grįžęs namo iš kelionės pateikiau reikalingus dokumentus kompensacijai gauti. Išsaugojau bilieto duomenis, naujo skrydžio patvirtinimą ir informaciją apie neįlaipinimą. Pinigai į sąskaitą neatėjo tą patį vakarą, tačiau vėliau gavau 400 eurų. Viešbutis ir pakeistas skrydis buvo sutvarkyti atskirai – jų nereikėjo apmokėti iš šios sumos.

Keturi šimtai eurų man nebuvo nereikšmingi pinigai. Juos gavęs apsidžiaugiau, nes būtų buvę dar pikčiau prarasti dieną ir po to likti be jokio atlygio. Tačiau nenorėjau sau pasakoti, kad viskas išėjo tik į naudą. Aš nesirinkau parduoti vienos savo atostogų dienos. Būčiau mieliau išskridęs tuo reisu, kuriam pirkau bilietą.

Kitą rytą į oro uostą atvykau anksčiau, nors supratau, kad ankstesnis atėjimas savaime nepašalina vietų trūkumo rizikos. Tiesiog norėjau kuo greičiau pasitikslinti, ar mano kelionė patvirtinta. Gavęs įlaipinimo dokumentą su vietos numeriu kiek atsipalaidavau, bet prie vartų vis tiek klausiau kiekvieno pranešimo. Net paprastas prašymas pasiruošti dokumentus privertė pakelti galvą.

Šį kartą mano bilietą nuskenavo ir praleido. Atsisėdęs lėktuve padėjau kuprinę po priekine sėdyne, prisisegiau diržą ir parašiau draugui: „Dabar jau tikrai skrendu. Sėdžiu viduje.“ Stambule jis mane pasitiko kitą dieną, nei planavome. Kompensacija vėliau pasiekė mano sąskaitą, o pirmą bendrą vakarienę tiesiog nukėlėme para vėliau.

Tadas K.