Kodėl 1960–1970 m. gimusius vadina paskutine laiminga karta? Psichologas išskyrė vieną jų vaikystės bruožą
Išėję į kiemą jie patys susirasdavo, su kuo žaisti, nuspręsdavo, ką veikti, ir mėgindavo susitaikyti, jei susipykdavo. Psichologas Peteris Gray’us būtent tokiose kasdienėse situacijose įžvelgia svarbų 1960–1970 m. gimusių žmonių vaikystės bruožą – jie turėjo daug progų patys priimti sprendimus ir pamatyti, kas iš jų išeina.
Paprašykite tuo metu gimusio žmogaus papasakoti vieną vaikystės vasaros dieną. Galbūt jis prisimins, kaip su kaimynų vaikais iš lentų statė slėptuvę, kaip vieninteliu dviračiu važinėjo visi paeiliui arba kaip sutemus išgirdo pro langą šaukiant vakarienės. Tokiuose prisiminimuose svarbu ne vien tai, kad didžioji dienos dalis prabėgdavo lauke. Nuo pat ryto vaikai patys spręsdavo, kaip tą dieną praleis.
Apie šią savarankiškumo patirtį, remdamasis Gray’aus darbais, rašo leidinys „OkDiario“. Psichologo teigimu, vaikams laisvai žaidžiant atsiranda progų mokytis to, kam sunku suplanuoti atskirą pamoką – susitarti, pakelti nusivylimą ir pačiam ieškoti išeities, kai kas nors nepavyksta.
Kieme tekdavo susitarti, jei norėjai žaisti ir rytoj
Kas šiandien stovės vartuose? Ar įvartis skaitosi, jei kamuolys praskriejo virš akmens, žyminčio vartų kraštą? Tokie ginčai galėdavo sustabdyti žaidimą viduryje kiemo. Iš pradžių kiekvienas laikydavosi savo, bet jeigu visi norėjo žaisti toliau, tekdavo rasti sprendimą. Kartais ginčytiną įvartį tiesiog peržaisdavo. Kartais kas nors supykęs išeidavo namo, o kitą dieną reikėdavo sugalvoti, kaip vėl susiburti.
Gray’us pabrėžia, kad žaisdami savarankiškai vaikai galėjo išbandyti savo sprendimus čia pat. Jei taisyklės tiko tik stipriausiam komandos nariui, likusieji galėjo nebenorėti žaisti. Jei pavykdavo susitarti dėl to, kas priimtina visiems, žaidimas tęsdavosi. Taip vaikai mokėsi apginti savo nuomonę, išklausyti kitą ir nusileisti, kai užsispyrimas ima gadinti vakarą visai kompanijai.
Kai pasidarydavo nuobodu, pramogą tekdavo susikurti
Vaikystėje be išmaniųjų telefonų ir bet kada pasiekiamų pramogų būdavo popiečių, kai tiesiog nebuvo ką veikti. Iš pradžių vaikai galėdavo slampinėti po kiemą ar penktą kartą klausti draugo, ką šis siūlo. Paskui kas nors atnešdavo kartoninę dėžę, kitas rasdavo virvės, ir po valandos jau reikėdavo spręsti, kaip pritvirtinti slėptuvės stogą, kad jo nenupūstų vėjas.
Tokiuose žaidimuose vaikai patys sugalvodavo ir užduotį, ir būdą ją įveikti. Jei sumanymas nepavykdavo, galėdavo pradėti iš naujo arba išrasti kitą žaidimą. Laikas, kurį iš pradžių norėjosi kuo greičiau prastumti, suteikdavo progą pasitelkti vaizduotę ir išmokti užsiimti pačiam.
Namuose buvo darbų, už kuriuos atsakydavo vaikai
Savarankiškumo reikėjo ir grįžus iš kiemo. Vienam tekdavo po pamokų pasiimti jaunesnį brolį, kitam – nueiti į parduotuvę, dar kitam – padėti tėvams sode ar namų ūkyje. Kai šeima su tavimi susitarė, kad parneši duonos, tavo sprendimas dar pusvalandį pasilikti su draugais turėjo visai aiškią pasekmę – namuose kažkas tavęs laukė.
Atlikdamas tokius darbus vaikas pamatydavo, kad šeima juo pasitiki ir kad jo indėlis reikalingas. Pirmą kartą vienam eiti į parduotuvę galėjo būti nedrąsu, o po kelių kartų tai tapdavo įprastu reikalu. Pasitikėjimas savimi augo iš tokių mažų patirčių, kai tai, kam anksčiau reikėjo suaugusiojo pagalbos, galiausiai pavykdavo padaryti pačiam.
Kodėl po tiek metų labiausiai prisimename laisvę?
Pasakodami apie vaikystę žmonės lengviau prisimena vasaros vakarus kieme ar jausmą, kai pirmą kartą vieni dviračiu nuvažiavo toliau nuo namų. Toje pačioje kartoje buvo ir vaikų, kurie augo nepritekliuje, išgyveno šeimos sunkumus ar gaudavo daugiau pareigų, negu galėjo pakelti. Todėl du tais pačiais metais gimę kaimynai vaikystę gali prisiminti labai skirtingai.
Posakis „paskutinė laiminga karta“ patrauklus, nes daug kam primena konkretų vaikystės jausmą. Išeini į kiemą, draugai jau laukia, o iki vakarienės dar kelios valandos. Ką per jas nuveiksite, priklauso nuo jūsų. Būtent tokius laisvus laiko tarpus Gray’us vertina už tai, kad vaikas juose galėjo pajusti, kiek daug jau sugeba pats.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


