👉 Dirbu kirpėja daugiau kaip 20 metų, tačiau tokių klientų dar neturėjau: paskundė VMI, kad nemoku mokesčių
Kirpėja dirbu daugiau kaip dvidešimt metų. Per tą laiką mačiau visko: klienčių, kurios atsineša prieš penkiolika metų darytą nuotrauką ir prašo atkartoti šukuoseną, moterų, kurios pačios namuose nusidažo plaukus juodai, o kitą rytą nori tapti šviesiaplaukėmis, ir tokių, kurios po kirpimo pusvalandį apžiūrinėja kiekvieną plauką. Tačiau iki šiol nebuvau susidūrusi su žmogumi, kuris po vizito nuspręstų mane apskųsti Valstybinei mokesčių inspekcijai.
Visą gyvenimą dirbau sąžiningai. Turėjau individualią veiklą, pildžiau dokumentus, deklaravau pajamas ir mokėjau mokesčius. Tačiau mano nedideliame salone nebuvo nei kasos aparato, nei kortelių skaitytuvo. Klientės dažniausiai atsiskaitydavo grynaisiais, o norinčioms mokėti pavedimu pateikdavau savo sąskaitos numerį. Man atrodė, kad tokia tvarka visiems aiški ir patogi.
Pasirodo, vienai klientei ji pasirodė labai įtartina.
Atėjo be užrašo ir reikalavo priimti iš karto
Viskas prasidėjo visiškai paprastą penktadienio popietę. Prieš savaitgalį darbo visada turiu daug – viena klientė dažosi šaknis, kita laukia kirpimo, o telefone nuolat mirksi žinutės su klausimais, ar negalėčiau dar ko nors „greitai įterpti“.
Tą dieną į saloną užėjo maždaug keturiasdešimties metų moteris. Jos anksčiau nebuvau mačiusi.
– Laba diena, norėčiau apsikirpti ir nusidažyti šaknis, – pasakė nusivilkdama paltą.
Paklausiau, ar ji užsirašiusi. Moteris nustebo, tarsi būčiau paklaususi kažko neįprasto.
– Ne, bet juk matau, kad dirbate. Kiek čia užtruks?
Paaiškinau, kad iki vakaro visi laikai užimti, tačiau po valandos galėčiau ją priimti, jeigu viena klientė sutiktų šiek tiek palaukti. Paskambinau nuolatinei lankytojai, suderinome laiką ir naująją klientę įterpiau.
Jau dažant plaukus supratau, kad lengva nebus. Ji vis klausinėjo, kokius dažus naudoju, kiek kainuoja jų pakuotė, kodėl dažymas pas mane kainuoja daugiau nei pas jos ankstesnę kirpėją. Stengiausi ramiai atsakyti, nors vienu metu jau pasijutau taip, lyg dalyvaučiau apklausoje.
– Tai kiek jūs per dieną klientų priimate? – paklausė ji.
– Visaip būna. Kartais keturias, kartais aštuonias, – atsakiau.
– Neblogai uždirbate, – tarė ji ir atidžiai į mane pažiūrėjo.
Nusišypsojau ir pasakiau, kad iš gautos sumos dar reikia sumokėti už vietos nuomą, priemones, elektrą, rankšluosčių skalbimą, mokesčius ir daugybę kitų dalykų. Ji nieko neatsakė.
Ginčas prasidėjo prie atsiskaitymo
Kai darbą baigiau, klientė atrodė patenkinta. Apžiūrėjo plaukus iš visų pusių, paprašė dar šiek tiek patrumpinti kirpčiukus ir pasakė, kad spalva jai patinka. Už kirpimą ir šaknų dažymą paprašiau 55 eurų.
Ji išsitraukė telefoną.
– Kortele, – pasakė.
Paaiškinau, kad kortelių skaitytuvo neturiu. Galima sumokėti grynaisiais arba atlikti momentinį pavedimą. Moteris iškart suraukė antakius.
– Kaip tai neturite? Dabar net turguje korteles priima.
– Nedraudžiu mokėti pavedimu. Galiu parašyti sąskaitos numerį, – atsakiau.
– O kvitą duosite?
Pasakiau, kad galiu išrašyti pinigų priėmimo dokumentą arba sąskaitą, jei jai reikia. Tačiau moteris jau buvo nusiteikusi kovingai.
– Aš supratau. Viskas čia pas jus grynaisiais ir be jokių mokesčių, – garsiai pasakė ji, nors salone sėdėjo dar dvi klientės.
Man net karšta pasidarė.
– Atsiprašau, bet jūs nieko nesupratote. Aš pajamas apskaitau ir deklaruoju.
– Tai kodėl nėra kasos aparato?
Bandžiau paaiškinti, kad mano veiklos apskaita iki tol buvo vedama kitu būdu. Ji manęs beveik neklausė. Galiausiai atliko momentinį pavedimą, parodė telefono ekraną ir išėjo net neatsisveikinusi.
Maniau, kad tuo viskas baigėsi. Viena salone buvusi klientė tik nusijuokė:
– Daugiau tokios nebepriimk. Atėjo be užrašo, tu jai vietą radai, o ji dar sceną surengė.

Po kelių savaičių sulaukiau skambučio
Praėjus maždaug trims savaitėms man paskambino nepažįstamu numeriu. Atsiliepiau manydama, kad tai nauja klientė, tačiau išgirdau, kad skambina VMI darbuotoja.
Pirmą akimirką net nesupratau, ko iš manęs nori. Moteris pasakė, kad gautas pranešimas apie galimai neapskaitomas pajamas ir klientams neišduodamus atsiskaitymo dokumentus. Paprašė pateikti veiklos dokumentus, pajamų apskaitą ir paaiškinti, kaip klientės už paslaugas atsiskaito.
Man pradėjo drebėti rankos. Nors žinojau, kad veiklą esu įregistravusi, pats faktas, kad kažkas mane apskundė, buvo labai nemalonus. Atrodė, lyg mane iš anksto būtų paskelbę sukčiautoja.
Paklausiau, kada gautas skundas. Tikslaus žmogaus vardo darbuotoja neatskleidė, tačiau data sutapo su tos moters apsilankymu.
Tą patį vakarą paskambinau buhalterei.
– Ar man dabar gresia bauda? – paklausiau vos jai atsiliepus.
– Pirmiausia nusiramink. Surinksime dokumentus ir pažiūrėsime, ko trūksta. Skundas dar nereiškia, kad esi kalta, – atsakė ji.
Kartu peržiūrėjome mano pajamas, banko pavedimus ir išlaidas. Paaiškėjo, kad didžioji dalis buvo sutvarkyta, tačiau kai kuriuos atsiskaitymus ir klientėms išduodamus dokumentus galėjau fiksuoti daug aiškiau. Dalis mano senosios tvarkos buvo patogi man, bet visiškai nepatogi, kai reikėjo greitai įrodyti kiekvieną gautą sumą.
Teko pateikti paaiškinimus, dokumentų kopijas ir atsakyti į klausimus. Kelias savaites kiekvieną kartą suskambus telefonui pagalvodavau, kad vėl skambina iš VMI.
Įsigijau kasos aparatą ir kortelių skaitytuvą
Po visos šios istorijos nusprendžiau daugiau nepalikti vietos jokioms interpretacijoms. Pasitarusi su buhaltere ir salono savininke įsigijau kasos aparatą. Kartu užsisakiau ir kortelių skaitytuvą, nors anksčiau maniau, kad dėl kelių mokėjimų per savaitę jo nereikia.
Visa įranga, prijungimas ir aptarnavimas tapo dar viena išlaida. Reikėjo išmokti naudotis sistema, suvesti paslaugas, taisyti klaidingai įmuštą sumą ir dienos pabaigoje tinkamai užbaigti darbą. Pirmomis dienomis prie aparato sugaišdavau daugiau laiko nei kirpdama vyriškus plaukus.
Viena nuolatinė klientė, pamačiusi naują terminalą, nustebo:
– Oho, pas tave jau galima kortele?
– Galima. Viena klientė pasirūpino, kad modernizuočiau saloną, – atsakiau.
Ji iš pradžių nesuprato, bet papasakojusi istoriją abi nusijuokėme. Tik man tas juokas buvo šiek tiek kartus, nes puikiai žinojau, kiek nervų, laiko ir papildomų išlaidų kainavo tas „modernizavimas“.
Dabar po kiekvieno atsiskaitymo klientė gauna kvitą. Nesvarbu, ar ji mokėjo grynaisiais, ar kortele. Visos pajamos matomos aiškiai, todėl niekam nebereikia spėlioti, ką deklaruoju ir ko nedeklaruoju.
Labiausiai įskaudino ne patikrinimas
VMI darbuotojos bendravo korektiškai. Pateikiau tai, ko buvo prašoma, paaiškinau savo darbo tvarką ir susitvarkiau apskaitą taip, kad ateityje nekiltų jokių klausimų. Labiausiai mane įskaudino ne pats patikrinimas, o klientės elgesys.
Aš ją priėmiau be išankstinio užrašo, dėl jos pakeičiau kitos moters vizito laiką ir darbą atlikau taip, kaip ji norėjo. Ji nei salone, nei vėliau man nepasakė, kad liko nepatenkinta paslauga. Vietoj to nusprendė, kad kasos aparato nebuvimas automatiškai reiškia slepiamus mokesčius.
Per daugiau kaip dvidešimt darbo metų nė viena klientė manęs nebuvo taip pažeminusi. Kartais žmonės pavėluoja, persigalvoja dėl spalvos ar mano, kad kirpimas turėtų kainuoti tiek pat, kiek prieš dešimtmetį. Su tuo išmokau gyventi. Tačiau būti apkaltintai nesąžiningumu vien dėl to, kad nepriėmiau kortelės, buvo visai kas kita.
Šiandien į situaciją žiūriu ramiau. Kasos aparatas stovi matomoje vietoje, terminalas veikia, o buhalterė sako, kad dabar mano apskaita tokia aiški, jog galėčiau ją rodyti kad ir kas savaitę.
Vis dėlto vieną pamoką išmokau visam gyvenimui: kartais gali žmogų priimti be eilės, skirti jam papildomo laiko ir nuoširdžiai stengtis, bet jis vis tiek išeis ne dėkodamas, o ieškodamas, kur tave apskųsti.
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


