Dygliuotas padangas nusipirkau prieš du mėnesius ir sutaupiau 200 eurų. Užteko vieno žmonos klausimo, kad nustočiau girtis

– Tai kur tie du šimtai?

Žmona paklausė net nepakėlusi akių nuo telefono. Sėdėjome virtuvėje, aš valgiau vakar likusius makaronus ir jau antrą kartą tą vakarą pasakojau, kaip laiku nusipirkau padangas.

Pasukau į ją savo ekraną.

– Štai. Tas pats gamintojas, tas pats modelis, tie patys matmenys. Dabar komplektas dviem šimtais brangesnis.

– Supratau. Bet kur tie sutaupyti pinigai?

– Kaip tai kur? Neišleidau.

– Tai gal iš jų galime sumokėti už mažosios dantį?

Čia mano pasakojimas apie padangas trumpam baigėsi.

Apie odontologą buvau pamiršęs.
Dygliuotas padangas nusipirkau prieš du mėnesius. Dar buvo pakankamai šilta, kad važiuodamas į darbą įsijungčiau kondicionierių, o vakare grįžęs rasčiau kaimyną kieme prie kepsninės.
Pirkti jų tą savaitę neplanavau. Tiesiog per pietų pertrauką telefone pamačiau pasiūlymą.

Mano senosios jau praėjusią žiemą vertė atidžiau rinktis, kur statyti automobilį. Prie darbo buvo tokia nedidelė įkalnė, kurios vasarą net nepastebėdavau. Žiemą, jei sustodavau ne toje vietoje, pajudėdamas išjungdavau radiją. Lyg tyloje ratai geriau sukibtų.

Buvau sau pasakęs: dar vieną sezoną atvažinėsiu.

Žmona apie šį mano sprendimą nežinojo. Ji apskritai nežinojo, kiek kartų mūsų automobiliui buvau mintyse suteikęs „dar vieną sezoną“.

Todėl pamatęs gerą kainą padangas vis dėlto užsisakiau. Prieš paspausdamas „pirkti“ dar perskaičiau atsiliepimus, patikrinau pardavėją ir palyginau kelis pasiūlymus. Vakare parsivežęs parodžiau žmonai sąskaitą.

– Žiemą bus brangiau, – pasakiau tokiu tonu, lyg pats reguliuočiau padangų rinką.

Ji tik paprašė neužstatyti garaže šaldiklio.

Užstačiau.
Spalio pabaigoje mano pirkinys pagaliau tapo tuo, kuo tikėjausi: įrodymu, kad kartais ir aš ką nors namuose suplanuoju iš anksto.
Paprastai apie pasibaigusį indų ploviklį sužinau tada, kai ištraukiu nešvarią lėkštę. Apie vaiko išaugtus batus – kai reikia skubiai važiuoti pirkti kitų. O čia keturios padangos jau laukia garaže. Nupirktos. Apmokėtos. Ir dar gerokai pigiau.

Nufotografavau dabartinę kainą ir nusiunčiau draugui.

„Sakiau, kad reikia pirkti anksčiau.“

Jis atrašė:

„Tu man nieko nesakei.“

Gal ir nesakiau. Bet sau buvau sakęs daug kartų.

Tą vakarą žmona paklausė, kada jas montuosiu. Lapkričio pirmąją ruošėmės važiuoti pas jos mamą, pakeliui aplankyti kapines. Bagažinėje jau kelias dienas važinėjo žvakių pakuotė, nes parnešti ją į butą, o paskui vėl nešti žemyn atrodė per daug darbo.

– Pirmąją užsidėsiu, – atsakiau. – Ryte pasikeisiu ratus, paskui išvažiuosim.

Padangas ketinau iš anksto sumontuoti ant garaže turimų žieminių ratlankių. Taip kasmet ir darydavau: sezoninį ratų keitimą pasilikdavau sau.

– O nuo pirmos jau galima su dygliais?

– Aišku.

Atsakiau iškart. Per greitai.

Ji į mane pažiūrėjo tuo žvilgsniu, kurį pažįsta turbūt kiekvienas bent kiek ilgiau vedęs vyras. Po jo dažniausiai tenka ką nors patikrinti.
Parašiau į draugų grupę.
„Su dygliais nuo lapkričio pirmos jau galima?“

Pirmas atsakymas atėjo per pusę minutės:

„Nuo dešimtos.“

Antras:

„Nuo pirmos.“

Trečias pasiūlė apskritai nepirkti dygliuotų, nors jos jau du mėnesius gulėjo mano garaže.

Ketvirtas parašė, kad visą gyvenimą keičia per Vėlines ir niekas nėra sustabdęs. Jo argumentas grupėje kažkodėl sulaukė daugiausia pritarimo.

Telefoną padėjau šalia lėkštės.

Keistas jausmas: pirkdamas padangas buvau išsinagrinėjęs protektorių, triukšmą, bandymų rezultatus ir pristatymo kainą. Galėjau paaiškinti, kodėl pasirinkau būtent šį modelį. O ar galėsiu su jomis išvažiuoti iš kiemo numatytą dieną, tiksliai nežinojau.

Teko susirasti taisykles.

Lietuvoje su dygliuotomis padangomis galima važiuoti nuo lapkričio 1 dienos. Lapkričio 10-oji reiškia kitą ribą: nuo tada lengvaisiais automobiliais draudžiama važinėti su vasarinėmis padangomis.

Vadinasi, mano planas tiko.

Dar pasitikrinau ženklinimą: automobilio gale turi būti nustatytas skiriamasis ženklas su dyglio simboliu. Senąjį turėjau, tik reikėjo surasti, kur padėjau nuėmęs pavasarį.

Į grupę nusiunčiau rastą informaciją.

Tas, kuris rašė „nuo dešimtos“, atsakė:

„Tai aš apie žiemines ir kalbėjau.“

Toliau nebesiginčijau. Jau buvau pakankamai laiko praleidęs aiškindamas žmonėms savo padangas.
Virtuvėje žmona vis dar skaičiavo artėjančias išlaidas.
Odontologas. Dukros batai. Automobilio draudimas, kuris kažkodėl kiekvienais metais mane nustebina, nors baigiasi beveik tą pačią dieną.

– Tai pirmąją galime važiuoti, – pasakiau.

– Gerai. O kada iš garažo paimsi padangas?

Norėjau atsakyti „kai reikės“, bet prisiminiau šaldiklį.

Tada ji dar kartą paklausė apie tuos du šimtus.

Šįkart supratau, ką turi omenyje.

Pirkdamas padangas niekur neatidėjau 200 eurų. Tiesiog sumokėjau mažiau, negu būčiau mokėjęs dabar. Skirtumas seniai buvo išsivaikščiojęs per maisto parduotuvę, degalinę ir tuos nedidelius pirkinius, kurių atskirai net neprisimeni.

O aš tą sutaupymą mintyse jau buvau panaudojęs kelis kartus.

Kai užsisakiau įrankių komplektą – juk padangoms išleidau mažiau.

Kai savaitgalį pasiūliau užsisakyti vakarienę – juk du šimtus sutaupiau.

Dar buvau pradėjęs dairytis naujo akumuliatorinio suktuvo.

– Tikrai gerai, kad nupirkai anksčiau, – pasakė žmona. – Aš tik bandau suprasti, kodėl tu vis dar manai, kad turime papildomus du šimtus.

Atsakymo neturėjau. Užtat telefone turėjau atidarytą suktuvo skelbimą.

Jį uždariau.
Kitą vakarą nuėjau tvarkyti garažo. Patraukiau padangas, kad būtų galima normaliai atidaryti šaldiklį, susiradau ratlankius ir ženklą su dyglio simboliu.
Žmona atėjo pasiimti šaldytų uogų.

– Tai kiek sakei sutaupei? – paklausė.

Pažiūrėjau į ją. Ji šypsojosi.

– Du šimtus. Bet jie jau panaudoti.

– Gerai, – atsakė. – Nes aš šiandien vaikui striukę su nuolaida nupirkau. Tik dar nenusprendžiau, ką veiksim su mano sutaupytais trisdešimt.