Tėvai dažnai tikisi, kad ryšys su vaikais išliks stiprus ir tada, kai šie užaugs ir pradės savo gyvenimą. Tačiau realybėje net ir didžiausia meilė negarantuoja, kad santykiai išliks tokie pat artimi – daugelis patiria atitolimą.
Jūs visada stengėtės būti geriausiais tėvais, davėte vaikui viską, ką galėjote. Tačiau yra dalykų, kuriuos daugelis toliau daro net ir tada, kai vaikas jau suaugęs – nesuvokdami, kaip stipriai tai gali trukdyti. Panagrinėkime, kodėl taip nutinka.
1. Rūpestis, virstantis kontrole
Tėvai savo vaikams dažniausiai linki tik geriausio – saugumo, gerovės ir aiškaus gyvenimo kelio. Tačiau perdėtas rūpestis gali tapti sunkia našta: nuolatiniai skambučiai, patarimai, kišimasis į kasdienius reikalus pradeda atrodyti kaip kontrolė, o ne kaip palaikymas.
Kai suaugusiam sūnui ar dukrai pradedama patarinėti apie santykius, finansus ar karjeros pasirinkimus, tai nebe visada suvokiama kaip pagalba. Frazės, pavyzdžiui, „Kam tu leidi pinigus tokiems dalykams?“ arba „Vėl grįžai vėlai“, gali skambėti kaip rūpestis, tačiau dažnai yra priimamos kaip kišimasis į asmeninę erdvę.
Rezultatas? Suaugęs vaikas pajunta norą atsiriboti, išsaugoti savo erdvę ir nepriklausomybę. Net jei tėvai vadovaujasi geriausiais ketinimais, tai gali sukelti priešingą efektą.
Patarimas: palaikymas nereiškia nuolatinio nurodinėjimo. Suaugęs žmogus turi visišką laisvę klysti ir mokytis iš savo patirties. Svarbu būti šalia, bet suteikti erdvės sprendimus priimti pačiam.
2. Asmeninių ribų nepaisymas
Daugelis tėvų, ypač tie, kurie įpratę nuolat dalyvauti vaiko kasdienybėje, nepastebi, kad laikui bėgant vaikui prireikia savo asmeninės erdvės. Vizitai be išankstinio perspėjimo, dažni skambučiai be jokios rimtos priežasties ir nuolatinio dėmesio lūkestis gali sukelti apmaudą.
Jei jūsų suaugęs vaikas pradėjo vengti pokalbių, tapo šaltas ir santūrus, tikėtina, kad jūs pažeidžiate jo asmenines ribas.
Pavyzdžiui, atvykti pas vaikus iš anksto nepranešus vien todėl, kad „juk mes šeima“. Tačiau suaugę vaikai yra nepriklausomos asmenybės, o jų namai – ne jūsų namų tęsinys.
Patarimai:
- Iš anksto susitarkite dėl apsilankymų;
- Gerbkite jų laiką ir planus;
- Nereikalaukite daugiau, nei jie yra pasirengę duoti.
- Vertinkite kiekvieną susitikimą, bet neverskite jo pareiga. Kuo daugiau pagarbos – tuo stipresnis ryšys.
3. Perdėti lūkesčiai ir per dideli reikalavimai
„Kada vestuvės?“, „O kada anūkai?“ – iš pažiūros nekalti klausimai, kurie iš tiesų gali žeisti. Tėvai kartais pamiršta, kad jų vaikai yra atskiros asmenybės su savo gyvenimo tempu. Kažkas neskuba tuoktis, kažkas nenori vaikų, o kažkas tam dar tiesiog nepasiruošęs.
Kai lūkesčiai virsta nurodymais ar nuolatiniais priminimais, vaikas pradeda jaustis kaltas. Galiausiai jis atitolsta, kad išvengtų kito „patarimo“.
Jūsų lūkesčiai yra jūsų svajonės. Jos neturi tapti vaikų pareigomis. Leiskite jiems patiems nuspręsti, ko jiems iš tiesų reikia.
4. Vaiko suaugusio amžiaus ignoravimas
Kai kurie tėvai savo suaugusiame sūnuje ar dukroje vis dar mato mažą vaiką, net jei jiems jau per trisdešimt. Patarimai, pamokymai ir frazės kaip „Tu dar nesupranti“ ar „Mano laikais…“ atima iš jų vertę ir nuvertina jų patirtį bei pasiekimus.
Suaugęs vaikas jaučia, kad į jį nežiūrima rimtai. Jis užsisklendžia savyje, nebesidalina savo mintimis ir nustoja ieškoti patarimo, nes kiekvieną kartą girdi, kad jis dar „nepakankamai suaugęs“.
Išvada: jei norite išsaugoti pasitikėjimą, pradėkite pripažinti savo vaikų savarankiškumą. Džiaukitės jų pasiekimais ir gerbkite jų sprendimus, net jei jie jums neatrodo teisingi.
Kai vaikai užauga, tėvai turi mokytis prisitaikyti. Būti reikalingam nereiškia nuolat kontroliuoti, o palaikyti, būti šalia esant reikalui ir gerbti vaiko savarankiškumą.
Šeima – tai ne vieta, kur visada viskas vyksta ramiai, o vieta, kur su meile gebame kartu įveikti iššūkius. Tai ne visiškas susiliejimas, o pagarba kiekvieno asmeninėms riboms. Ne kritika, o abipusis priėmimas.
Parašyti komentarą