Darbo našumas JAV 1950-2018 m. padidėjo beveik 300 proc. Tačiau standartinė darbo savaitė išliko nepakitusi – apie 40 valandų. Šis paradoksas dar labiau išryškėja lyginant su kitomis šalimis: pavyzdžiui, vokiečiai per metus vidutiniškai dirba 1354 valandas, o amerikiečiai – 1767 valandas.
Prognozės, kurios neišsipildė
Dar XX a. trečiajame dešimtmetyje garsus ekonomistas Johnas Maynardas Keynesas prognozavo, kad dėl produktyvumo augimo žmonės dirbs tik 15 valandų per savaitę.
Tačiau taip neįvyko. Reklama, kuri orientavosi į emocijas, o ne į praktiškumą, sukūrė naujus poreikius. Planuotas senėjimas sutrumpino prekių tarnavimo laiką, todėl jos buvo perkamos dažniau, o naujos, geresnės, bet brangesnės prekės ir paslaugos skatino vartotojiškumą. Todėl darbuotojai ir toliau dirbo ilgas valandas, kad patenkintų šiuos poreikius.
Be to, didėjant darbo užmokesčiui, didėjo ne darbo metu praleidžiamo laiko ekonominė vertė. Dėl to papildomas laisvalaikis tapo mažiau patrauklus, nes neteko finansinės naudos. Į vartojimą orientuotoje visuomenėje laikas, neskirtas prekėms gaminti ar pirkti, vis dažniau buvo suvokiamas kaip iššvaistytas.
Lėtesnė ir prieinamesnė veikla, pavyzdžiui, knygos skaitymas ar pokalbis su draugu prie kavos puodelio, ėmė užleisti vietą brangesnėms pramogoms, pavyzdžiui, naujo automobilio pirkimui ar apsilankymui kazino.
Kaip atsirado 40 valandų darbo savaitė
Beveik visi, kurie dirba 40 ar daugiau valandų per savaitę, tai daro iš būtinybės. Jiems reikia apmokėti sąskaitas, nusipirkti pavalgyti, įsipilti į automobilį kuro, pasirūpinti sveikatos draudimu ir kaupti lėšas pensijai. Daugelis darbo vietų yra nestabilios, o dalis darbuotojų net atsisako eiti užtarnautų atostogų, bijodami prarasti galimybę būti paaukštintiems pareigose.
Kartu 40 valandų darbo savaitė atsirado ne dėl asmeninio pasirinkimo ar sąnaudų ir naudos apskaičiavimo. Tai buvo ilgos politinės kovos, kurią vainikavo 1938 m. priimtas Sąžiningo darbo standartų įstatymas, rezultatas. Šiuo įstatymu buvo nustatyta standartinė 40 valandų darbo savaitė ir įvestas minimalus darbo užmokestis.
Tai buvo daugiau skubi priemonė, skirta užkirsti kelią išnaudojimui, o ne sąmoningas pasirinkimas tarp pajamų ir laisvo laiko. Be to, tai jokiu būdu nebuvo žingsnis link laipsniško darbo valandų trumpinimo, kaip buvo numatęs Johnas Maynardas Keynesas.
Ar darbo savaitė bus trumpinama ateityje
Daugelį dešimtmečių darbo valandų trukmė buvo laikoma savaime suprantamu dalyku. Tačiau tai rodo, kad reikia permąstyti praeityje sudarytas socialines sutartis.
Sutrumpinus standartinę darbo savaitę, pavyzdžiui, įvedus keturių dienų darbo grafiką, galėtų sumažėti pervargusių šeimų streso lygis. Tačiau tokiems pokyčiams reikia ne tik asmeninių sprendimų, bet ir aktyvių politinių veiksmų.
Mintis, kad gerokai padidėjus našumui žmonės galėtų turėti daugiau laiko gyventi, yra pagrįsta. Tačiau tam reikia iš tiesų permąstyti socialinius prioritetus.
Parašyti komentarą