Dyzelinas taip pabrango, kad vairuotojai prisiminė seną triuką: prancūzas su kepimo aliejumi nuvažiavo 60 tūkst. kilometrų

Kol vieni vairuotojai ieško pigesnių degalinių, kiti Prancūzijoje atrado gerokai neįprastesnį būdą sumažinti išlaidas. Vietoj brangaus dyzelino jie pradėjo naudoti tai, kas restoranų virtuvėse paprastai laikoma atliekomis – panaudotą kepimo aliejų. Skamba kaip nevykęs eksperimentas, tačiau vienas prancūzas teigia tokiu būdu jau nuvažiavęs apie 60 tūkstančių kilometrų. Vis dėlto šio metodo sėkmė turi vieną labai svarbią sąlygą, apie kurią šiuolaikinių dyzelinių automobilių savininkai turėtų žinoti prieš bandydami sutaupyti.

Prancūzijoje susidomėjimas alternatyviais degalais išaugo dyzelino kainoms perkopus du eurus už litrą. Kai kuriose degalinėse jos siekė 2,35 euro ar dar daugiau, todėl dalis vairuotojų ėmė prisiminti senus būdus, kuriais naudotasi dar gerokai prieš pasirodant šiuolaikiniams automobiliams. Tačiau pigesnis kuras nebūtinai reiškia mažesnes išlaidas – ypač jeigu dėl tokio eksperimento tenka remontuoti variklį.

Restoranams tai atliekos, o kai kuriems vairuotojams – beveik nemokami degalai

Panaudotas kepimo aliejus paprastai lieka po bulvyčių, žuvies ar kitų produktų kepimo. Restoranai jį surenka ir perduoda atliekų tvarkytojams, tačiau Prancūzijoje yra žmonių, kurie šį aliejų naudoja kaip alternatyvų kurą senesniems dyzeliniams automobiliams.

Vienas jų – Janas Deva. Naujienų agentūrai AFP vyras pasakojo, kad su panaudotu kepimo aliejumi jau įveikė maždaug 60 tūkstančių kilometrų. Tačiau jis neslepia, kad tai nėra paprastas būdas sutaupyti. Aliejų reikia surinkti, apdoroti, pašalinti maisto likučius ir kitas priemaišas, o automobiliui gali prireikti dažnesnės techninės priežiūros.

Kai kurie šio metodo entuziastai naudoja aliejaus ir įprasto dyzelino mišinį. Proporcijos skiriasi priklausomai nuo metų laiko, automobilio konstrukcijos ir naudojamos įrangos. Tačiau vien aliejaus filtravimas nepaverčia jo standartus atitinkančiais dyzeliniais degalais.

Pagrindinė problema – fizinės aliejaus savybės. Jis yra gerokai klampesnis už įprastą dyzeliną, ypač esant žemai temperatūrai. Dėl to gali sutrikti degalų tiekimas, purškimas ir degimas. Net jeigu variklis iš pradžių dirba normaliai, ilgainiui gali atsirasti nuosėdų, užsikimšti filtrai ar sugesti degalų sistemos komponentai.

Kodėl senas dyzelinis automobilis gali važiuoti, o naujas – sugesti?

Didžiausias skirtumas slypi variklių konstrukcijoje. Kai kurie senesni dyzeliniai varikliai, ypač turintys netiesioginio įpurškimo sistemas, yra paprastesni ir gali būti atsparesni nestandartinių degalų savybėms. Būtent tokie automobiliai dažniausiai minimi pasakojimuose apie važinėjimą augaliniu aliejumi.

Tačiau šiuolaikiniai dyzeliniai automobiliai veikia visiškai kitaip. Juose naudojamos aukšto slėgio „Common Rail“ įpurškimo sistemos, tiksliai dozuojami degalai, jautrūs purkštukai ir sudėtinga išmetamųjų dujų valymo įranga. Netinkamas kuras gali lemti netaisyklingą degimą, didesnį suodžių kiekį ir brangius gedimus.

Ypač jautrūs gali būti purkštukai, aukšto slėgio siurblys ir kietųjų dalelių filtras. Netinkamai degantis aliejus taip pat gali skatinti nuosėdų kaupimąsi degimo kameroje ir neigiamai paveikti variklio alyvą.

Todėl išgirdus, kad kažkas su panaudotu kepimo aliejumi nuvažiavo dešimtis tūkstančių kilometrų, svarbu nesusidaryti klaidingo įspūdžio. Vieno vairuotojo patirtis neįrodo, kad toks kuras saugus kitiems automobiliams. Tai, kas gali veikti senoje dyzelinėje mašinoje, moderniam automobiliui gali baigtis tūkstančius eurų kainuojančiu remontu.

Dar prieš 126 metus variklis veikė naudodamas augalinį aliejų

Nors šiandien panaudotas kepimo aliejus automobilyje atrodo kaip keistas eksperimentas, pati idėja nėra nauja. Dar 1900 metais Paryžiuje buvo pademonstruotas dyzelinis variklis, veikiantis su žemės riešutų aliejumi. Tai primena, kad augalinės kilmės degalai buvo svarstomi dar automobilių pramonės vystymosi pradžioje.

Šiandien panaudotu aliejumi domisi ne tik pavieniai vairuotojai. Prancūzijoje veikia organizacijos, kurios surenka jį iš restoranų ir skatina alternatyvų panaudojimą. Viena jų – „Roule ma frite 17“. Jos atstovų teigimu, dyzelino kainoms perkopus 2,40 euro už litrą, susidomėjimas tokia žaliava ypač išaugo.

Tačiau egzistuoja ir teisinė kliūtis. Nors Prancūzijoje buvo priimtos įstatymų nuostatos, sudarančios galimybę tam tikromis sąlygomis naudoti panaudotą kepimo aliejų kaip degalus, reikalingas reglamentavimas dar nėra visiškai įgyvendintas. Dėl to savavališkas jo naudojimas automobiliuose nelaikomas visuotinai leidžiama alternatyva dyzelinui.

Be to, net jeigu šis metodas taptų visiškai teisėtas, jis negalėtų iš esmės pakeisti degalų rinkos. Vertinama, kad surenkamo panaudoto kepimo aliejaus kiekio pakaktų pakeisti tik labai nedidelę Prancūzijoje suvartojamo dyzelino dalį – maždaug pusę procento.

Vokietijoje jau parduodami degalai iš panašių žaliavų, bet yra esminis skirtumas

Kur kas realesnė alternatyva daliai dyzelinių automobilių yra HVO100 degalai. Vokietijoje jie degalinėse pradėti plačiau pardavinėti nuo 2024 metų gegužės. Šie degalai gali būti gaminami iš panaudotų augalinių aliejų, gyvūninių riebalų ir kitų tinkamų žaliavų.

Tačiau HVO100 neturi būti painiojamas su perkoštu aliejumi iš restorano. Gamybos metu žaliavos pramoniniu būdu apdorojamos, kad būtų gautas nustatytas kuro kokybės savybes atitinkantis produktas. Būtent todėl HVO100 gali būti naudojamas gamintojo patvirtintuose dyzeliniuose varikliuose.

Vis dėlto ne visi automobiliai yra suderinami su šiais degalais. Prieš juos naudojant būtina patikrinti automobilio instrukciją arba gamintojo pateiktą suderinamumo informaciją. Vienas iš požymių gali būti XTL žymėjimas prie degalų bako angos, tačiau svarbiausias yra konkretaus automobilio gamintojo leidimas.

Vokietijos automobilių klubas ADAC pažymi, kad HVO100, priklausomai nuo žaliavų kilmės ir gamybos proceso, per visą degalų gyvavimo ciklą gali leisti sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas iki 90 procentų. Tai nereiškia, kad važiuojantis automobilis visiškai neišmeta anglies dioksido, tačiau vertinant visą kuro gamybos ir naudojimo grandinę poveikis klimatui gali būti gerokai mažesnis.

Kita vertus, HVO100 nėra stebuklingas būdas sutaupyti. Pavyzdžiui, spalio pradžioje Berlyne šių degalų litras kainavo maždaug 2,16–2,17 euro, o įprasto dyzelino – apie 2,05–2,17 euro. Taigi kai kuriose degalinėse alternatyvus kuras buvo net brangesnis už įprastą.

Ar lietuviai galėtų važinėti su panaudotu kepimo aliejumi?

Lietuvoje tokia idėja neabejotinai sudomintų dalį vairuotojų, ypač turinčių senesnius dyzelinius automobilius. Vis dėlto prieš galvojant apie sutaupytus pinigus reikėtų įvertinti ne tik technines, bet ir teisines aplinkybes.

Automobilių degalams taikomi kokybės ir mokesčių reikalavimai. Paprastas iš restorano surinktas bei perfiltruotas aliejus nėra sertifikuotas automobilinis dyzelinas. Todėl jo naudojimas viešajame eisme gali kelti klausimų dėl degalų atitikties teisės aktams, o automobilio gedimo atveju – ir dėl gamintojo garantijos ar atsakomybės už remontą.

Praktiškai racionalesnis kelias yra rinktis automobilio gamintojo patvirtintus alternatyvius degalus, o panaudotą kepimo aliejų perduoti teisėtiems surinkėjams. Iš jo pramoniniu būdu gali būti gaminami biodegalai, nesukeliant tokios rizikos, kokią kelia savavališkas eksperimentavimas su degalų baku.

Prancūzo, nuvažiavusio 60 tūkstančių kilometrų su panaudotu aliejumi, istorija parodo, kokių netikėtų sprendimų žmonės imasi brangstant degalams. Tačiau ji kartu primena ir kitą dalyką: automobilis gali kurį laiką važiuoti naudodamas neįprastą kurą, bet tai dar nereiškia, kad toks sprendimas yra saugus, teisėtas ar finansiškai naudingas.

Kai degalų kainos kandžiojasi, eksperimentas su nemokamu aliejumi gali atrodyti viliojančiai. Tačiau keli sutaupyti šimtai eurų greitai prarastų prasmę, jei po tokio bandymo tektų keisti purkštukus, degalų siurblį ar remontuoti visą variklį.