Magistrale važiavau 100 km/val., o jis nusprendė mane „pamokyti“: vaizdo įrašas jam kainavo 600 eurų ir tris mėnesius be teisių

Vairuotojas iš pradžių mirkčiojo ilgosiomis šviesomis, paskui mane aplenkė, grįžo prieš pat mano automobilį ir staigiai stabdė. Turėjau skubiai mažinti greitį, kad neatsitrenkčiau. Magistrale važiavau apie 100 km/val., tačiau jam, matyt, atrodė, kad už tai reikia „pamokyti“. Vaizdo registratoriaus įrašą perdaviau per ePolicija.lt. Ši istorija jam baigėsi 600 eurų bauda, trims mėnesiams atimta teise vairuoti ir chuliganišku įvertintu vairavimu.

Apie tai rašau todėl, kad tą dieną namo grįžau gerokai labiau sukrėstas, negu norėjau pats sau pripažinti. Iš pradžių pykau, keikiausi vienas automobilyje. Vėliau, kai viskas nurimo, pradėjau galvoti, kiek nedaug trūko iki susidūrimo. Tarp mūsų nebuvo jokio ankstesnio ginčo. Nebuvome susitikę degalinėje, nebuvau jam nieko pasakęs. Visa pažintis prasidėjo ir baigėsi keliomis minutėmis kelyje.

Magistralėje paprastai važiuoju maždaug šimtu. Man toks greitis patogus, nesijaučiu pavargęs, nereikia nuolat skubėti. Suprantu, kad kiti renkasi važiuoti greičiau, ir kelio užimti jiems nesistengiu. Kai dešinė juosta laisva, joje ir važiuoju. Tačiau kartais tenka aplenkti lėčiau judantį automobilį ar sunkvežimį, ir tada prasideda tas nemalonus laukimas: ar iš paskos atvažiuojantis žmogus leis ramiai užbaigti manevrą?

Šviesas pamačiau dar nebaigęs lenkti

Tą kartą kairiąja juosta lenkiau lėčiau važiuojančią transporto priemonę. Galinio vaizdo veidrodėlyje pastebėjau artėjantį automobilį. Jis greitai priartėjo, o netrukus pradėjo mirkčioti ilgosiomis. Pirmas impulsas buvo pasižiūrėti į spidometrą, nors ir taip žinojau, kokiu greičiu važiuoju. Paskui pažvelgiau į dešinę: dar negalėjau ten grįžti palikdamas normalų tarpą.

Tokioje situacijoje nejauku. Priekyje reikia stebėti kelią, šone – lenkiamą automobilį, o iš paskos kažkas reikalauja dingti nedelsiant. Negalėjau tiesiog pasukti vairo į dešinę. Užbaigiau lenkimą, parodžiau posūkį ir grįžau į savo juostą. Nemirksėjau jam atgal, nieko nerodžiau per langą. Norėjau, kad jis pravažiuotų ir mes vienas kitą pamirštume.

Tačiau jam neužteko progos važiuoti toliau. Aplenkęs mano automobilį jis gana greitai persirikiavo prieš mane. Pamaniau, kad tuo viskas ir baigsis. Jau ruošiausi padidinti tarpą, kai priešais užsidegė stabdžių žibintai, o atstumas pradėjo akyse mažėti. Tuo metu priekyje nemačiau jokios kliūties, dėl kurios reikėtų taip staigiai stabdyti.

Paspaudžiau stabdį. Stipriai. Net kuprinėje gulėję daiktai pasislinko į priekį. Į šoną nesimečiau, nes per tokį trumpą laiką negalėjau būti tikras, kas vyksta gretimoje juostoje. Visas dėmesys susitraukė iki vieno dalyko – automobilio galo prieš mane. Apie jo numerį, markę ar vairuotojo veidą tuo momentu negalvojau. Tik nenorėjau į jį atsitrenkti.

Po stabdymo jis nuvažiavo, o man pradėjo drebėti rankos

Kai pavyko sumažinti greitį ir atstumas nebeatrodė toks grėsmingas, priešais važiavęs automobilis vėl pradėjo greitėti. Netrukus jis nutolo. Aš likau važiuoti toliau, bet jau ne taip ramiai kaip prieš kelias minutes. Pajutau stiprų širdies plakimą, paskui pradėjo drebėti rankos. Buvo pikta, kad žmogus sukėlė pavojų ir tiesiog nuvažiavo, lyg būtų baigęs jam priklausiusią pamoką.

Man labiausiai įstrigo, kaip greitai viskas nutiko. Veidrodėlyje šviesos, lenkimas, automobilis priešais, stabdymas. Vėliau bandžiau sau atkurti tą seką ir vis grįždavau prie tos pačios vietos: jeigu būčiau sekundę užtrukęs sureaguoti, galėjome susidurti. O tada jau būtų tekę stovėti šalikelėje, kviesti pagalbą ir aiškintis gerokai sunkesnes pasekmes.

Artimiausioje tinkamoje vietoje sustojau. Reikėjo nusiraminti ir patikrinti registratorių. Iki tol jį laikiau naudingu daiktu, kurį kažkada nusipirkau ir beveik pamiršau. Kartais net suabejodavau, ar jis tikrai įsijungė. Tą dieną pirmiausia pažiūrėjau, ar įrašas išlikęs ir ar matyti automobilio numeris.

Įrašas buvo. Jame matėsi automobilio persirikiavimas prieš mane ir po jo sekęs stabdymas. Peržiūrėjau kelis kartus. Ekrane viskas atrodė ramiau nei sėdint už vairo, nes filmuotoje medžiagoje nesimato, kaip tuo metu jautiesi. Tačiau pats manevras buvo užfiksuotas. Supratau, kad šį kartą turiu galimybę pateikti daugiau nei pasakojimą apie kažkieno elgesį.

Nusprendžiau nepraryti šito incidento

Prisipažinsiu, pirmą minutę pagalvojau ir apie paprasčiausią variantą – nusikeikti ir pamiršti. Avarijos nebuvo, automobilis sveikas, pats irgi nenukentėjau. Galėjau važiuoti namo ir vakare papasakoti artimiesiems, kokį vairuotoją sutikau. Esu taip daręs anksčiau, kai kas nors pavojingai užlįsdavo ar prilipdavo iš paskos.

Tačiau šį kartą vis grįždavo mintis apie sąmoningą stabdymą. Jis jau buvo mane aplenkęs. Kelias toliau buvo prieš jį, o aš likau už nugaros. Vis tiek pasirinko veiksmą, dėl kurio turėjau gelbėtis nuo susidūrimo. Nenorėjau, kad viskas liktų tik dar viena istorija, kaip kažkas magistralėje supyko ant lėčiau važiuojančio žmogaus.

Namuose išsaugojau originalų vaizdo įrašą ir pateikiau pranešimą per ePolicija.lt. Aprašiau vietą, laiką ir įvykių eigą. Stengiausi rašyti aiškiai: kas vyko prieš lenkimą, kaip automobilis atsidūrė prieš mane, kada pradėjo stabdyti ir kaip reagavau. Pyktį palikau nuošalyje. Man reikėjo, kad būtų galima suprasti ir įvertinti konkretų įvykį.

Įrašo viešai neskelbiau. Nenorėjau komentarų varžybų, kas geriau vairuoja, kas kokioje juostoje turėjo būti ir kokį žmogų reikėtų iškart pasmerkti. Viešumoje greitai prasideda ginčai, o pats pavojingas veiksmas kartais lieka kažkur jų viduryje. Šiuo atveju norėjau oficialaus įvertinimo.

Kai sužinojau rezultatą, palengvėjo

Sprendimo tą pačią dieną, žinoma, nebuvo. Pranešimą pateikęs grįžau prie savo reikalų, nors retkarčiais prisimindavau incidentą. Svarsčiau, ar įrašo pakaks, ar bus galima nustatyti vairuotoją. Neturėjau galimybės pats atsakyti į šiuos klausimus, todėl laukiau.

Vėliau sužinojau rezultatą: vairuotojui skirta 600 eurų bauda ir trims mėnesiams atimta teisė vairuoti. Jo veiksmai įvertinti kaip chuliganiškas vairavimas. Palengvėjo todėl, kad įvykis buvo įvertintas, nors susidūrimo pavyko išvengti. Man tai buvo svarbiausia šios istorijos dalis.

Dabar magistrale vis dar važiuoju man tinkamu greičiu ir grįžtu į dešinę, kai galiu tai padaryti saugiai. Registratoriaus veikimą patikrinu dažniau. O pranešimą apie šį įvykį išsisaugojau kartu su originaliu įrašu: viename faile liko staigus stabdymas prieš mano automobilį, kitame – informacija, kuo vairuotojui jis baigėsi.