Nupirkome naują automobilį iš salono, o po trijų mėnesių supratome, kad reikėjo imti naudotą

Iki šiol labai gerai prisimenu tą jausmą, kai pirmą kartą atsisėdome į visiškai naują automobilį. Salone dar kvepėjo plastiku, oda ir kažkokiu keistu pažadu, kad nuo šiol viskas bus paprasčiau. Jokių netikėtų gedimų, jokių rytinių baimių, ar užsives, jokių servisų, kuriuose meistras, pakėlęs antakį, sako: „Na, čia dar pažiūrėsim.“ Tiesiog naujas automobilis, garantija ir ramybė. Bent jau taip tada atrodė. Iki tol važinėjome senu universalu. Jis buvo patogus, talpus, bet jau pavargęs. Vieną mėnesį keitėme generatorių, kitą – važiuoklės dalis, paskui pradėjo leisti aušinimo skystį, dar vėliau užsidegė lemputė, kurios net servise iš pirmo karto normaliai nepaaiškino. Kiekvienas garsas tapo įtarimu. Kiekvienas ilgesnis važiavimas – maža loterija. Vieną vakarą, grįžę iš serviso su dar viena sąskaita, sėdėjome virtuvėje ir žiūrėjome vienas į kitą. Žmona pasakė: – Gal užtenka? Gal vieną kartą nusiperkam naują ir baigiam šitą remontų maratoną? Tą akimirką tai nuskambėjo labai logiškai. Ne prabangiai, ne pasipuikavimui, o tiesiog pavargusio žmogaus noru turėti daiktą, kuris veikia. Salone labai lengva patikėti, kad perki ramybę Į automobilio saloną važiavome jau beveik apsisprendę. Buvome susiskaičiavę, kiek galime mokėti per mėnesį, kiek dar galėtume pridėti už seną automobilį, kiek maždaug kainuos draudimas. Bent jau mums taip atrodė. Realybėje paaiškėjo, kad salone labai lengva nuo „mums reikia praktiško automobilio“ nueiti iki „gal vis dėlto imkim geresnę komplektaciją, nes juk ne vieniems metams“. Iš pradžių žiūrėjome pigesnį variantą. Tada vadybininkas parodė kitą – su geresniais žibintais, didesniu ekranu, parkavimo kamera, šildomu vairu, gražesniais ratlankiais. Kiekvienas dalykas atskirai atrodė visai nedidelis priedas. Bet kai viskas susidėjo, suma tapo gerokai didesnė, nei buvome nusimatę. Vis tiek pasirašėme. Tuo metu net neatrodė, kad darome klaidą. Atvirkščiai – jautėmės priėmę suaugusių žmonių sprendimą. Naujas automobilis. Garantija. Aiški istorija. Jokio atsukto kilometražo. Jokios baimės, kad kažkas buvo daužta, perdažyta ar sutvarkyta tik pardavimui. Pirmas savaites buvo net smagu. Kaimynai klausė, kaip važiuoja. Vaikai džiaugėsi, kad gale yra daugiau vietos. Mes su žmona vis kartojome, kad pagaliau nebereikės kas mėnesį sukti galvos dėl remonto. O paskui atėjo tikras gyvenimas. Naujas automobilis pradėjo varginti ne gedimais, o baime jį sugadinti Pirmas įbrėžimas atsirado prie prekybos centro. Mažas, beveik juokingas. Kažkas, matyt, atidarė dureles per arti. Ant seno automobilio būčiau numojęs ranka. Gal net pastebėjęs tik po kelių savaičių. Bet ant naujo tas mažas įlenkimas atrodė kaip asmeninis įžeidimas. Stovėjau aikštelėje ir supratau, kad pykstu ne tik ant to nepažįstamo žmogaus. Pykstu ir ant savęs. Nes automobilis, kuris turėjo palengvinti gyvenimą, staiga tapo daiktu, kurį pradėjau saugoti nuo paties gyvenimo. Nebestodavau ankštose vietose. Prie parduotuvės ieškodavau atokiausio kampo. Vaikams pradėjau kartoti, kad neliptų su purvinais batais, nelaikytų kojų ant sėdynės, atsargiai darytų duris. Kai reikėjo nuvežti seną spintelę į sodą, jau galvojome, gal geriau skolintis priekabą ar prašyti kito žmogaus. Su senu automobiliu būtume įmetę į bagažinę, pakloję pledą ir tiek. Vieną dieną žmona pasakė: – Keista, bet su senu automobiliu man buvo ramiau. Jis nervino, nes gesdavo. O šitas nervina, nes jo gaila. Ir tada pirmą kartą labai aiškiai pagalvojau: gal mes nusipirkome ne automobilį, o rūpestį. Tikros išlaidos prasidėjo po pirkimo Iki pirkimo daugiausia žiūrėjome į mėnesinę įmoką. Ji buvo nemaloni, bet pakeliama. Tačiau automobilis nėra tik įmoka. Kasko kainavo daugiau, nei tikėjomės. Žieminių padangų komplektas – irgi. Pirmas aptarnavimas salone nebuvo tragiškas, bet vis tiek jautėsi. Dar kilimėliai, apsauga bagažinei, papildomi draudimo punktai, plovimai, nes naują automobilį kažkaip nesinori laikyti purviną. Po trijų mėnesių susėdau su banko išrašu ir pradėjau skaičiuoti. Lizingas, draudimai, padangos, priedai, kuras, plovimai. Skaičius buvo daug didesnis nei tas, kurį buvome sau gražiai pasirašę ant lapelio prieš pirkimą. Tada dėl smalsumo pažiūrėjau, kiek toks pats, tik jau šiek tiek važinėtas automobilis kainuotų rinkoje. Ir čia buvo nemaloniausia dalis. Mūsų automobilis dar beveik naujas, bet jau nebe naujas. Keli tūkstančiai kilometrų, pirmas įbrėžimas, vienas savininkas. Kaina jau kita. Tada supratau, kad didžiausias nuvertėjimas įvyko mūsų sąskaita. Mes sumokėjome už tą pirmąjį naujumo jausmą, už salono kvapą, už nulį kilometrų ekrane. O po kelių mėnesių tas jausmas jau buvo praėjęs. Labiausiai pritrūko paprasto praktiškumo Galutinai viskas susidėliojo po kelionės į kaimą. Važiavome pas tėvus, paskutiniai keli kilometrai – žvyrkelis. Po lietaus. Duobės, purvas, akmenukai. Važiavau lėtai, įsitempęs, klausiau, kaip akmenukai daužosi į dugną ir ar niekur nebraukiu slenksčio. Tėvas, pamatęs, kaip statome automobilį kuo toliau nuo šakų, tik nusijuokė: – Tai kam jums tokia mašina, jei su ja bijot važiuot? Iš pradžių norėjosi atsikirsti. Bet nebuvo ką. Jis buvo teisus. Mums reikėjo patikimo automobilio, bet nebūtinai naujo. Reikėjo tokio, kuris jau šiek tiek praradęs vertę, bet dar geros būklės. Tokio, kuriame nebaisu vežti vaikų dviračius, bulvių maišą, lentyną iš parduotuvės ar šunį po pasivaikščiojimo. Tokio, kurio neapima gaila vos tik vaikas numeta sausainį tarp sėdynių. Po trijų mėnesių supratome labai paprastą dalyką: mes norėjome ramybės, bet pasirinkome brangiausią būdą ją nusipirkti. Ką daryčiau kitaip Dabar nepirkčiau automobilio tą pačią dieną, net jei pasiūlymas atrodytų labai geras. Salone emocijos veikia stipriai. Blizga kėbulas, vadybininkas kalba užtikrintai, viskas atrodo švaru ir paprasta. Bet sprendimą geriau parsinešti namo, pernakvoti su juo ir tik tada skaičiuoti. Antra, skaičiuočiau ne tik įmoką. Pridėčiau draudimą, padangas, aptarnavimą, galimą nuvertėjimą, net tai, kiek realiai kainuos pirmas įbrėžimas nervais. Nes kai perki naują automobilį, moki ne tik pinigais. Moki ir nuolatiniu noru jį išlaikyti naują, nors kasdienybė tokia nebūna. Trečia, rimtai žiūrėčiau į 2–4 metų naudotus automobilius. Su aiškia istorija, patikra, normalia komplektacija, gal dar likusia garantija. Toks automobilis nebūtų tobulas, bet jis būtų arčiau realaus mūsų gyvenimo. Ar dabar gailimės? Automobilis geras. Tikrai geras. Jis saugus, patogus, tvarkingas, ekonomiškas. Bet klausimas ne tas, ar automobilis blogas. Klausimas – ar mums reikėjo būtent naujo. Po trijų mėnesių atsakymas tapo aiškus: greičiausiai ne. Mums reikėjo patikimo, praktiško, nepernelyg brangaus automobilio šeimai. O nusipirkome naują daiktą, kurio dabar kartais gaila naudoti pagal paskirtį. Jis stovi kieme blizgus, gražus, bet kartu primena, kad sprendimus iš nuovargio reikia priimti labai atsargiai. Senas automobilis mus vargino remontais. Naujas pradėjo varginti kaina, draudimu, nuvertėjimu ir nuolatiniu saugojimu. Skirtumas tik tas, kad apie seno automobilio problemas kalbama garsiai, o apie naujo – dažnai tylima, nes lyg ir gėda prisipažinti. Juk pats pirkai, pats džiaugeisi, pats pasirašei. Dabar važinėjame ir jau susitaikėme. Bet jei reikėtų tą sprendimą priimti iš naujo, tikriausiai rinktumėmės kitaip. Ne patį pigiausią, ne seną laužą, bet gerą naudotą automobilį. Tokį, kuris nebeatrodo kaip vitrina, bet vis dar važiuoja kaip normalus šeimos automobilis. Nes kartais naujas automobilis iš salono nėra blogas pirkinys. Jis tiesiog gali būti per geras jūsų tikram gyvenimui.

Nupirkome naują automobilį iš salono, o po trijų mėnesių supratome, kad reikėjo imti naudotą

Komentarai 1

Prisijunkite prie diskusijos atšaukti