Po plovyklos galiniai žibintai aprasoja: kada tai normalu, o kada laukia brangesnis remontas

Iš plovyklos išvažiuojate su švariu automobiliu, saulė gražiai atspindi nuo kėbulo, tačiau pažvelgus į galą nuotaika staiga pasikeičia: žibinto viduje matyti smulkūs vandens lašeliai. Iš išorės jis sausas, stiklas neįskilęs, bet atrodo, tarsi į lempos korpusą būtų pripylę vandens. Tokį vaizdą daug kas pamato būtent po intensyvesnio plovimo arba lietingos kelionės.

Pirmoji mintis dažniausiai būna nemaloni – ar jau reikės naujo žibinto? Galiniai žibintai nėra vien dekoratyvi detalė: juose yra lemputės ar šviesos diodai, jungtys, o modernesniuose automobiliuose – ir valdymo elektronika. Vis dėlto ne kiekvienas aprasojimas reiškia gedimą, nors yra ženklų, kurių numoti ranka tikrai nereikėtų.

Skirtumas slypi ne vien tame, ar žibintas aprasojo, bet ir kaip jis atrodo po kelių valandų ar kelių važiavimų. Trumpalaikė drėgmė gali būti įprasta fizika, o vandens sankaupa apačioje jau kalba apie tai, kad sandarumas nebėra toks, koks turėtų būti.

Keli lašeliai po plovyklos dar nėra nuosprendis

Žibintas nėra visiškai hermetiškas stiklainis. Keičiantis temperatūrai jo viduje esantis oras plečiasi ir traukiasi, todėl daugelyje konstrukcijų įrengtos ventiliacijos angos. Per jas į vidų gali patekti drėgnesnio oro, ypač kai įkaitęs automobilis staiga atvėsinamas plovyklos vandeniu.

Jeigu ant vidinės skaidraus dangtelio pusės atsirado lengva migla ar pavieniai smulkūs lašeliai, o vėliau jie išnyko, dažniausiai panikuoti neverta. Pastatytas saulėje automobilis ar ilgesnė kelionė su įjungtais žibintais korpusą šiek tiek sušildo, oras cirkuliuoja ir drėgmė pasišalina. Kartais tam reikia ne dešimties minučių, o vienos ar kelių sausų dienų.

Čia svarbu nebandyti žibinto „gelbėti“ gręžiant skylutes korpuse ar pilant į vidų atsitiktines priemones drėgmei sugerti. Tokie sprendimai gali tik sugadinti ventiliaciją ir atverti kelią dar didesniam vandens kiekiui. Normalus žibintas turi išdžiūti pats, o ne būti perdarytas garažo eksperimentais.

Kada rūkas virsta vandeniu ir prasideda problema

Nerimą turėtų kelti dideli lašai, nubėgę dryžiai arba, dar blogiau, apačioje susikaupęs vanduo. Jei žibintas po plovyklos ar lietaus vis lieka šlapias, nors automobilis kelias dienas važinėjo sausu oru, greičiausiai drėgmė jau patenka ne vien per įprastą oro apykaitą. Tuomet verta ieškoti pažeistos sandarinimo siūlės, įtrūkio, atsilaisvinusio dangtelio ar nesandarios lemputės jungties.

Priežastis gali būti ir visai paprasta: keičiant lemputę netiksliai uždėtas galinis dangtelis arba susidėvėjusi jo tarpinė. Po nedidelio eismo įvykio ar neatsargaus bagažinės uždarymo kartais atsiranda plika akimi sunkiai pastebimas korpuso įtrūkis. Aukšto slėgio vandens srovė plovykloje tokią vietą greitai „suranda“.

Blogiausias ženklas – kai kartu pradeda veikti ne taip, kaip turi, pats apšvietimas. Mirksinti lemputė, pranešimas automobilio skydelyje, oksiduoti kontaktai ar vandens dėmės prie jungties rodo, kad delsti neverta. Drėgmė gali pažeisti ne tik vieną lemputę: kai kuriuose žibintuose elektronika yra integruota, todėl nedidelis nesandarumas ilgainiui tampa gerokai brangesniu remontu.

Po plovyklos galiniai žibintai aprasoja: kada tai normalu, o kada laukia brangesnis remontasNuotrauka: Unsplash / Almas Salakhov

Vienam tai kosmetika, kitam – saugumo klausimas

Vairuotojas, kuris automobiliu daugiausia važiuoja mieste, gali ilgai nepastebėti, kad galinis žibintas nuolat drėgnas. Tačiau tamsų lietingą vakarą silpniau šviečiantis stabdžių ar posūkio signalas tampa ne estetikos, o matomumo klausimu. Iš paskos važiuojantis žmogus turi aiškiai matyti, ką automobilis daro, ypač kai kelias šlapias ir eismas nervingas.

Šeimai su vaikais ar daug keliaujančiam vairuotojui nemalonu ir tai, kad problema dažnai išlenda nepatogiu metu. Iš pradžių atrodo, kad tereikia palaukti, kol žibintas pradžius, o po kelių savaičių perdegusi lemputė ar atsiradęs gedimo pranešimas sugadina planus prieš pat išvyką. Senesniame automobilyje gali užtekti pakeisti dangtelį ar sutvarkyti sandarinimą, bet naujesnio modelio žibintas kartais kainuoja gerokai daugiau, nei tikimasi.

Servisui tai irgi nėra vienas universalus darbas. Kartais pakanka apžiūrėti dangtelius, ventiliacijos kanalus bei jungtis, išdžiovinti žibintą ir pakeisti susidėvėjusią tarpinę. Kitais atvejais paaiškėja, kad pažeistas pats korpusas arba anksčiau jis buvo nekokybiškai remontuotas, todėl sandarinimas laikosi tik iki pirmos rimtesnės plovyklos.

Prieš perkant naują žibintą verta atlikti paprastą patikrą

Pirmiausia neskubėkite vertinti žibinto vos išvažiavę iš plovyklos. Nuvalykite automobilį, pastatykite jį sausoje vietoje ir stebėkite, ar kondensatas mažėja per artimiausias keliones. Jei žibintas išdžiūsta ir vanduo viduje nesikaupia, tai labiau panašu į laikiną temperatūros bei drėgmės pokyčio pasekmę.

Jeigu drėgmė lieka, apžiūrėkite, ar tvirtai uždaryti galiniai dangteliai, ar nepažeistos lemputių vietos, ar ant skaidrios dalies bei siūlių nėra įtrūkių. Nereikia pilti vandens ant žibinto bandant patiems rasti skylę – taip galima tik pridaryti daugiau bėdos. Protingiau nuvažiuoti į servisą, kuriame galės patikrinti sandarumą ir elektros jungtis.

Vairuotojui naudinga fiksuoti, kada problema pasikartoja: tik po plovyklos, po lietaus ar nuolat. Tai padeda suprasti, ar kalbama apie trumpą rasojimą, ar apie vandens patekimą, taip pat palengvina meistro darbą. O perkant naudotą automobilį aprasoję žibintai turėtų būti ne smulkmena, kurią pardavėjas palydi žodžiais „čia nuo oro“, bet punktas, kurį verta patikrinti atidžiau.

Švarus automobilis neturėtų po plovyklos palikti vairuotojo su nauju galvos skausmu. Lengva migla žibinte gali praeiti taip pat greitai, kaip atsirado, tačiau vanduo, kuris pasilieka viduje, niekur pats nedingsta – jis tyliai ieško, ką dar galėtų sugadinti.