Rūko žibintus įjungti vos sutemus ar tik matomumui suprastėjus kelyje?
Lapkričio vakarą mieste kelias dar matomas nuo gatvių žibintų, bet už miesto prasideda tamsus ruožas, šlapias asfaltas sugeria šviesą, o pakelė susilieja su medžiais. Vieni tokiu metu iškart įjungia rūko žibintus, nes nori būti geriau matomi. Kiti, pamatę ryškiai šviečiantį automobilį veidrodėlyje ar priešpriešiais, pyksta: paprastos sutemos dar nėra rūkas, o papildoma šviesa gali ne padėti, bet varginti.
Argumentas už: geriau būti pastebėtam anksčiau
Rūko žibintų šalininkų logika paprasta: vairuotojas neturėtų laukti momento, kai kelias jau tampa sunkiai įžiūrimas. Lapkritį dangus greitai patamsėja, prieblanda ilgai nesitęsia, o lietus, dulksna ir nuo kelio kylanti drėgmė vaizdą pakeičia per kelias minutes. Automobilis, kurio priekinė dalis apšviesta aiškiau, gali būti greičiau pastebėtas iš šalutinio kelio išvažiuojančiam vairuotojui, pėsčiajam ar sankryžoje besiruošiančiam sukti žmogui.
Ši pusė dažnai remiasi ir kasdiene patirtimi užmiesčio keliuose. Pagrindinių žibintų šviesos kartais atrodo nepakankamai plačios, kai kelkraštis šlapias, kelio ženklai atspindi šviesą, o asfalto kraštas dingsta tamsoje. Papildomas žemesnis apšvietimas, jų akimis, padeda geriau pajusti kelio kontūrą prie pat automobilio. Vairuotojui tai nėra demonstratyvus ryškumas, o atsargumo įprotis: jei sąlygos ima prastėti, šviesą geriau sustiprinti nedelsiant.
Dar vienas argumentas – ne visos sutemos vienodos. Miesto centre, kur gatvės apšviestos, automobiliai juda lėtai ir aplink daug šviesų, papildomų žibintų poreikis gali būti menkas. Tačiau išvažiavus į neapšviestą kelią tas pats vakaras atrodo visai kitaip. Vairuotojas, kuris rūko žibintus įjungia ne pagal laikrodį, o pajutęs prastėjantį kontrastą ir silpnesnį orientavimąsi kelyje, gali sakyti besivadovaujantis būtent realia situacija.
Kodėl papildoma šviesa kartais tampa problema
Kita pusė sutinka, kad prastas matomumas reikalauja daugiau atsargos, bet ginčija patį sprendimą automatiškai jungti rūko žibintus vos pradėjus temti. Jei oras skaidrus, o kelias matomas, ryškesni priekiniai žibintai gali būti pertekliniai. Priešpriešiais važiuojančiam žmogui jie gali atrodyti kaip nereikalingas šviesos taškas žemiau pagrindinių žibintų, ypač ant šlapio kelio, kur šviesa atsispindi nuo asfalto.
Didesnė įtampa kyla eisme iš paskos. Galiniai rūko žibintai yra labai ryškūs, todėl automobilių sraute jie gali trukdyti ne mažiau nei netvarkingai sureguliuoti priekiniai žibintai. Kai atstumas tarp automobilių nedidelis ir visi aiškiai mato vieni kitus, stipri raudona šviesa vairuotojui už nugaros nuolat krinta į akis. Tada papildomas signalas nebepraneša apie išskirtinai prastas sąlygas – jis tampa foniniu dirgikliu.
Šios pozicijos šalininkai atkreipia dėmesį ir į įprotį. Jei rūko žibintai jungiami kiekvieną vakarą, nebelieka aiškios ribos, kada matomumas iš tiesų suprastėjo. Vairuotojas gali priprasti prie papildomos šviesos ir mažiau vertinti tai, kas tamsoje padeda labiausiai: tinkamą greitį, didesnį atstumą iki priekyje važiuojančio automobilio, švarų priekinį stiklą ir tvarkingus pagrindinius žibintus. Rūko žibintai neišsprendžia situacijos, kai dėl lietaus ar purvo matomumas blogas, bet važiavimo tempas lieka toks pats.

Sprendžia ne valanda, o tai, kas matoma pro stiklą
Praktikoje rūko žibintus prasminga vertinti kaip priemonę konkrečioms sąlygoms, o ne kaip privalomą vakaro ritualą. Tiršta dulksna, rūkas, smarkus kritulių šydas, nuo važiuojamosios dalies kylantis vanduo ar tamsus neapšviestas ruožas gali keisti situaciją taip, kad papildoma šviesa tampa pagrįsta. Tačiau vien tai, kad jau sutemo, dar nereiškia, jog jos reikia: mieste gali pakakti įprastų žibintų, o skaidriame kelyje papildomas ryškumas kitiems eismo dalyviams nebūtinai duoda naudos.
Svarbi ir automobilio būklė. Nešvarūs žibintai, aprasojęs stiklas ar netinkamai nukreipta šviesa gali pabloginti vaizdą labiau nei pats prieblandos momentas. Tokiu atveju rūko žibintų jungiklis tampa greitu, bet ne visuomet taikliu atsakymu. Vieni teisūs, kai kalba apie poreikį nelaukti, kol kelias visiškai pranyks akyse. Kiti teisūs, kai primena, kad kiekvienas papildomas šviesos šaltinis turi būti naudojamas taip, kad padėtų ne vien jį įjungusiam vairuotojui.
Trumpa taisyklė vakariniam maršrutui
Prieš įjungiant rūko žibintus verta įvertinti paprastą vaizdą: ar iš tiesų sunkiau matyti kelio ribas ir kitus eismo dalyvius, ar tik prasidėjo tamsusis paros metas. Jei priekyje ir veidrodėliuose automobiliai aiškiai matomi, o kelio vaizdo neužstoja rūkas, krituliai ar vandens dulksna, papildoma šviesa gali būti labiau įprotis nei būtinybė. Jei sąlygos keičiasi, keistis turi ir sprendimas – žibintus galima įjungti tada, kai jų reikia, ir išjungti, kai priežastis dingsta.
Kaip jūs sprendžiate vakare: rūko žibintus jungiate pagal įprotį ar pagal tai, ką konkrečiai matote kelyje?
Komentarai
Būkite pirmas, kuris pakomentuos
Daugiau šia tema
Visos temos naujienosIeškote daugiau?


