Ūkanotą rytą šviesų nepalieku „auto“ režime: rūke jutiklis dažnai neįjungia galinių žibintų, todėl įjungiu artimąsias pats

Ūkanotą rytą, kai kelias prieš automobilį dar matomas, o veidrodėlyje jau dingsta paskui važiuojantys automobiliai, šviesų nepalieku „auto“ režime. Tokiu metu pats įjungiu artimąsias šviesas, nes vien dienos žibintų priekyje gali nepakakti: daugelyje automobilių kartu nešviečia galiniai žibintai. Taip mano automobilis tampa geriau matomas ne tik iš priekio, bet ir tiems, kurie artėja iš galo.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad automatinis režimas turi viską nuspręsti už mane. Tačiau šviesos jutiklis dažniausiai reaguoja į aplinkos tamsą, o rūkas ar dulksna gali būti apgaulingi – lauke lyg ir šviesu, nors matomumas kelyje jau prastas.

Kodėl „auto“ režimo man nepakanka

Automobilio jutiklis nemato kelio taip, kaip matau aš. Jis gali nuspręsti, kad ankstyvas rytas pakankamai šviesus, todėl palikti įjungtus dienos žibintus. Priekyje automobilis tuomet šviečia, tačiau gale kai kuriuose modeliuose lieka tamsu arba šviečia gerokai mažiau pastebimai.

Man pavojingiausia situacija būna ne tirštas rūkas, kai visi natūraliai sulėtina greitį ir įjungia šviesas. Daug lengviau suklysti tuomet, kai virš laukų ar kelio pakibusi lengva migla, lynoja, o asfaltas šlapias ir pilkas. Iš savo vairuotojo vietos dar galiu jaustis matomas, bet iš paskos atvažiuojančiam žmogui mano automobilis susilieja su keliu daug anksčiau, nei norėčiau.

Dar viena apgaulė – apšviestas prietaisų skydelis. Šiuolaikiniame automobilyje ekranai ir skydelis dažnai šviečia net važiuojant su dienos žibintais, todėl vien iš salono ne visada iškart suprantu, ar gale tikrai dega žibintai. Dėl to ūkanotą rytą nebandau spėlioti ir rankenėlę pasuku į artimųjų šviesų padėtį.

Kada pats įjungiu artimąsias šviesas

Man signalas yra ne vien rūkas. Artimąsias šviesas įjungiu ir per smarkesnę dulksną, lietų, šlapdribą, važiuodamas miškingu keliu ar kai kelias nuolat tai pranyksta, tai atsiveria tarp rūko juostų. Jei veidrodėlyje automobiliai ima atrodyti lyg be aiškių kontūrų, „auto“ režimo sprendimu jau nepasikliauju.

Ypač sąmoningai taip darau užmiestyje. Ten greičiai didesni, o lenkimo metu arba priartėjus prie lėčiau judančio automobilio kelios papildomos sekundės pastebimumo turi visai kitą kainą nei mieste prie šviesoforo. Gale degantys žibintai nėra mandagumo gestas – tai paprastas būdas anksčiau parodyti, kad priekyje važiuoju aš.

Artimąsias šviesas palieku įjungtas ir tada, kai rūkas atrodo trumpalaikis. Per kelis kilometrus sąlygos gali pasikeisti kelis kartus, o nuolat sukioti jungiklį dėl kiekvienos praretėjusios rūko dėmės man nėra prasminga. Kai matomumas aiškiai pagerėja, grįžtu į „auto“ režimą.

Ūkanotą rytą šviesų nepalieku „auto“ režime: rūke jutiklis dažnai neįjungia galinių žibintų, todėl įjungiu artimąsias patsNuotrauka: Pexels / Brandon Holmes

Ko nedarau, kad nepabloginčiau matomumo

Rūke nenaudoju tolimųjų šviesų vien tam, kad kelias atrodytų ryškesnis. Jų šviesa atsispindi nuo vandens lašelių ore ir gali grįžti tiesiai į akis, todėl priekyje matau ne daugiau, o kartais net mažiau. Mano pasirinkimas tokiu metu – artimosios šviesos ir ramus greitis, leidžiantis sustoti matomoje kelio dalyje.

Priekinių ar galinių rūko žibintų taip pat nejungiu automatiškai vos pamačius miglą. Juos pasilieku tik tikrai prastam matomumui, nes galinis rūko žibintas yra labai ryškus ir giedresnėmis sąlygomis gali akinti iš paskos važiuojantį žmogų. Kai rūkas praretėja, šį žibintą išjungiu pirmiausia.

Prieš rudens ir žiemos sezoną pats trumpai patikrinu visas išorines šviesas: artimąsias, galinius gabaritus, stabdžių, posūkių ir valstybinio numerio apšvietimą. Vien pasukti jungiklį nepakanka, jei žibintas purvinas, apsinešęs druska ar neveikia lemputė. Švari žibinto optika ūkanotą rytą kartais padaro daugiau nei ryškesnė lemputė.

Mano trumpa rutina prieš išvažiuojant

Jei rytas atrodo pilkas, prieš pajudėdamas skiriu kelias sekundes šviesoms ir stiklams. Man ši rutina paprasta:

• įvertinu ne dangaus šviesumą, o tai, kaip toli aiškiai matau kelią ir kitus automobilius;
• esant rūkui, dulksnai ar stipresniam lietui pats įjungiu artimąsias šviesas;
• nuvalau priekinius žibintus, galinius žibintus ir numerio ženklą nuo purvo bei sniego;
• rūko žibintus naudoju tik tada, kai matomumas iš tiesų smarkiai suprastėjęs;
• pagerėjus sąlygoms, grįžtu į „auto“ režimą ir išjungiu nereikalingus rūko žibintus.

Ūkanotą rytą man svarbiausia ne tai, ar automobilis pats pasirinko tinkamą režimą, o ar esu aiškiai matomas kitiems. Todėl rūke artimąsias šviesas įjungiu pats – tai keli judesiai, kurie padeda išvengti nemaloniausios staigmenos kelyje.