Slapti „trikojai“ gali tapti praeitimi: vairuotojams siūloma taisyklė, kuri keistų baudų logiką

Lietuvos vairuotojams gerai pažįstamas jausmas: važiuoji keliu, greitis gal ir nėra kosminis, bet staiga pamatai pakelėje stovintį mobilų greičio matuoklį. Dažnai jis būna pastatytas taip, kad vairuotojas jį pastebi tik tada, kai jau per vėlu. Vieni sako, kad taip ir reikia – jei viršiji, mokėk. Kiti atkerta, kad tokia sistema labiau primena baudų rinkimą, o ne realią avarijų prevenciją.

Dabar vėl keliama mintis, kad mobilūs greičio matuokliai, vadinamieji „trikojai“, neturėtų būti slepiami. Vairuotojai apie automatinę greičio kontrolę turėtų būti įspėjami iš anksto kelio ženklais. Kitaip tariant, matuoklio tikslas būtų ne pagauti žmogų po fakto, o priversti jį sumažinti greitį dar prieš pavojingą ruožą.

Klausimas paprastas: norime mažiau avarijų ar daugiau baudų?

Ginčas dėl „trikojų“ iš tikrųjų sukasi ne apie pačius matuoklius. Dauguma vairuotojų supranta, kad greičio kontrolė keliuose reikalinga. Problema prasideda tada, kai žmonėms atrodo, jog kontrolė organizuojama taip, kad kuo daugiau jų pakliūtų į spąstus.

Jeigu greičio matuoklis pastatytas pavojingame ruože, prie mokyklos, gyvenvietėje, avaringoje vietoje ar ten, kur dažnai įvyksta skaudžių nelaimių, klausimų mažiau. Ten vairuotojai turi lėtinti. Tačiau kai mobilus matuoklis slepiamas taip, kad vairuotojas jį pastebi tik pravažiavęs, daliai visuomenės kyla natūralus klausimas: ar čia tikrai saugumas, ar tiesiog baudos?

Prevencijos logika turėtų būti labai aiški. Jei tikslas – išvengti nelaimės, vairuotoją reikia perspėti iš anksto. Pamatęs ženklą, žmogus sumažina greitį, tampa atidesnis ir pavojingą ruožą įveikia ramiau. Jei tikslas – nubausti, tada matuoklis slepiamas, o vairuotojas apie klaidą sužino vėliau, gavęs pranešimą.

Eksperimentas parodė, ką gali padaryti paprastas įspėjimas

Viešai minima, kad „Via Lietuva“ eksperimento metu automagistralės ruože tarp Vievio ir Elektrėnų, pastačius greičio matuoklius ir apie juos įspėjančius ženklus, vidutinis automobilių greitis sumažėjo apie 20 km/val. Teigiama, kad eksperimento metu tame ruože neįvyko nė viena avarija.

Jeigu tokie rezultatai pasitvirtina, jie labai gerai parodo vieną dalyką: vairuotojai reaguoja į aiškų signalą. Jiems nebūtinai reikia paslėpto aparato už krūmo. Kartais pakanka ženklo, kuris primena, kad šiame ruože greitis stebimas, o rizika reali.

Būtent tai ir yra tikroji prevencija. Ne bauda po savaitės, ne laiškas su nuotrauka, ne piktas komentaras internete, o greičio sumažinimas čia ir dabar. Nes avarija įvyksta ne tada, kai ateina baudos pranešimas. Ji įvyksta kelyje, tą pačią sekundę, kai greitis per didelis, reakcija per lėta, o atstumas per trumpas.

Vairuotojai nori aiškumo, ne gudravimo

Dalis žmonių į kelio ženklus reaguoja skeptiškai: esą jei visi žinos, kur matuoklis, pristabdys tik tam ruožui, o paskui vėl lėks. Bet net ir tokiu atveju pavojingame ruože greitis sumažėja. Jeigu matuoklis pastatytas ten, kur iš tikrųjų reikia saugumo, tai jau yra nauda.

Be to, aiški sistema didina pasitikėjimą. Vairuotojas gali nemėgti baudų, bet jis lengviau priima taisyklę, kai supranta jos logiką. Ženklas prieš kontrolės vietą siunčia aiškią žinutę: čia lėtink, čia stebima, čia svarbus saugumas. Slaptas matuoklis dažnai siunčia visai kitą žinutę: mes tavęs laukėme.

Žinoma, tai nereiškia, kad vairuotojai turėtų viršyti greitį ten, kur nėra ženklo. Taisyklės galioja visur. Tačiau valstybės priemonės turi būti kuriamos taip, kad žmonės jas matytų kaip eismo saugumo dalį, o ne kaip dar vieną būdą papildyti biudžetą.

Kita problema – sunkvežimių lenkimas greitkeliuose

Kartu keliama ir dar viena vairuotojams labai pažįstama tema: krovininių automobilių lenkimas greitkeliuose ir automagistralėse. Situacija pažįstama daugeliui: viena vilkikų kolona važiuoja dešine juosta, tada vienas sunkvežimis pradeda lenkti kitą vos keliais kilometrais per valandą didesniu greičiu. Lenkimas trunka ilgai, kairė juosta užblokuojama, už nugaros ima formuotis eilė, o lengvieji automobiliai pradeda nervintis.

Tokios situacijos ne tik erzina. Jos gali tapti pavojingos. Kai visas eismo srautas staiga sulėtėja, atsiranda staigūs stabdymai, persirikiavimai, nekantrumas ir rizikingi manevrai. Kitose Europos šalyse tam tikruose ruožuose sunkvežimių lenkimas ribojamas arba aiškiai reguliuojamas. Lietuvoje apie tai taip pat verta kalbėti rimtai.

Tai nereiškia, kad krovininis transportas turi būti demonizuojamas. Vilkikai veža prekes, be jų neveiktų nei parduotuvės, nei pramonė, nei logistika. Bet greitkeliuose turi būti tvarka, kuri saugo visus eismo dalyvius. Jeigu du sunkvežimiai lenkia vienas kitą kelias minutes, o už jų kaupiasi automobilių kolona, tai jau nebe vieno vairuotojo patogumo klausimas.

Eismo saugumui reikia ne daugiau triukų, o daugiau proto

„Trikojų“ ženklinimas ir sunkvežimių lenkimo tvarka yra dvi skirtingos temos, bet jas jungia tas pats principas: taisyklės turi spręsti realias problemas, o ne kurti dar daugiau pykčio tarp vairuotojų ir valstybės.

Jeigu greičio kontrolė skirta saugumui, ji turi mažinti greitį ten, kur pavojinga. Jeigu sunkvežimių lenkimas stabdo eismą ir kuria riziką, jis turi būti reguliuojamas aiškiai, ne paliekamas nervų karui kelyje. Vairuotojai gali priimti griežtesnes taisykles, jei mato, kad jos logiškos ir vienodai taikomos visiems.

Lietuvos keliuose jau seniai reikia mažiau pasalų ir daugiau aiškumo. Nes saugus eismas kuriamas ne tada, kai žmogus po savaitės gauna baudą, o tada, kai jis laiku sumažina greitį, neskuba lenkti bet kokia kaina ir supranta, kodėl taisyklė apskritai egzistuoja.