Vairuotojas metus važinėjo su hibridu: galiausiai pripažino, kada jis visai netaupo degalų

Kai nusipirkau hibridinį automobilį, buvau beveik įsitikinęs, kad degalinėse pradėsiu lankytis perpus rečiau. Pardavėjas kalbėjo apie mažas sąnaudas mieste, tylų važiavimą ir elektrinį variklį, kuris padeda tada, kai benzininis automobilis degalų sunaudoja daugiausia.

Pirmosiomis savaitėmis atrodė, kad sprendimas buvo idealus. Važiuojant per miestą automobilis dažnai pajudėdavo beveik be garso, prie šviesoforų benzininis variklis išsijungdavo, o prietaisų skydelyje kartais pamatydavau mažesnes nei penkių litrų sąnaudas.

Tačiau po metų supratau vieną dalyką: hibridas nėra stebuklingas automobilis, kuris taupo visada. Tam tikromis sąlygomis jis iš tiesų naudojo gerokai mažiau degalų, bet buvo ir tokių kelionių, per kurias jo pranašumas beveik visiškai išnykdavo.

Pirmi mėnesiai mieste atrodė įspūdingai

Didžiąją dalį kasdienių kelionių sudarė maždaug dvylikos kilometrų maršrutas į darbą. Kelias driekėsi per miestą, todėl tekdavo dažnai sustoti prie šviesoforų, lėtai judėti spūstyse ir nuolat stabdyti.

Būtent tokiomis sąlygomis hibridas jautėsi savo vietoje. Stabdant baterija pasipildydavo energija, o pajudant automobilis dažnai naudodavo elektrinį variklį. Benzininis variklis įsijungdavo ne visada ir veikdavo trumpiau nei ankstesniame automobilyje.

Vasarą miesto sąnaudos dažniausiai laikėsi ties 4,5–5 litrais šimtui kilometrų. Ankstesnis panašaus dydžio benzininis automobilis tokiomis pačiomis sąlygomis sunaudodavo apie septynis ar net aštuonis litrus.

Tuo metu man atrodė, kad visi skeptikai tiesiog nemoka važiuoti hibridu. Pradėjau švelniau spausti akceleratorių, anksčiau atleisti pedalą ir stebėti, kaip automobilis susigrąžina energiją stabdydamas. Net kelionės tikslas kartais tapdavo antraeilis – norėdavosi pamatyti kuo mažesnį skaičių ekrane.

Pirmasis nusivylimas atėjo greitkelyje

Tikrasis išbandymas prasidėjo per ilgesnę kelionę. Reikėjo nuvažiuoti beveik 400 kilometrų, didžiąją dalį maršruto – automagistrale.

Tikėjausi, kad hibridas ir ten išlaikys savo pranašumą. Tačiau važiuojant pastoviu 120–130 kilometrų per valandą greičiu elektrinis variklis turėjo gerokai mažiau galimybių padėti.

Nebuvo nuolatinio stabdymo, todėl baterija beveik nesipildė. Automobilį į priekį didžiąją laiko dalį varė benzininis variklis, o sunkesnė hibridinė sistema niekur nedingo. Kelionės pabaigoje kompiuteris rodė daugiau nei šešių litrų sąnaudas.

Tai nebuvo blogas rezultatas, tačiau ir jokio stebuklo nebeliko. Panašaus dydžio dyzelinis automobilis tokiame maršrute galėjo sunaudoti tiek pat ar net mažiau.

Tada pirmą kartą supratau, kad hibrido stiprybė yra ne pats elektrinio variklio buvimas, o galimybė nuolat susigrąžinti stabdymo metu prarandamą energiją. Važiuojant pastoviu greičiu, jos tiesiog nėra iš kur paimti.

Trumpi žiemos maršrutai panaikino beveik visą naudą

Didžiausia staigmena laukė žiemą. Rytais automobilį užvesdavau esant keliems laipsniams šalčio, įjungdavau šildymą, langų ir sėdynių šildymą, o tada važiuodavau vos tris ar keturis kilometrus.

Tokiomis dienomis degalų sąnaudos kartais pakildavo iki aštuonių ar net devynių litrų. Iš pradžių maniau, kad automobilis sugedo, tačiau po ilgesnių kelionių skaičiai vėl mažėdavo.

Priežastis pasirodė paprasta. Šaltam benzininiam varikliui reikėjo sušilti, o salono šildymui taip pat buvo naudojama jo šiluma. Nors baterijoje energijos dar būdavo, automobilis negalėdavo taip dažnai išjungti benzininio variklio kaip vasarą.

Trumpa kelionė baigdavosi dar nespėjus sistemai pasiekti efektyviausio darbo režimo. Variklis didžiąją maršruto dalį dirbdavo šaltas, salonas tik pradėdavo šilti, o elektrinio važiavimo nauda likdavo minimali.

Būtent tada hibridas taupė mažiausiai. Ne greitkelyje ir ne ilgose kelionėse, o per labai trumpus žiemos važiavimus su įjungtu visu šildymu.

Važiavimas į įkalnę ir sunki koja taip pat darė savo

Per metus pastebėjau ir dar vieną dalyką. Hibridas labai jautriai reagavo į vairavimo būdą.

Jei akceleratorių spausdavau ramiai, elektrinis variklis dažnai padėdavo automobiliui įsibėgėti. Tačiau staigiau paspaudus pedalą benzininis variklis įsijungdavo iš karto ir pradėdavo dirbti aukštesniais sūkiais.

Važiuojant kalvotais keliais arba su pilnai pakrautu automobiliu baterijos energija taip pat greitai išsekdavo. Į ilgesnę įkalnę automobilis kildavo daugiausia naudodamas benzininį variklį, o momentinės sąnaudos prietaisų skydelyje atrodydavo visai nebe hibridinės.

Žinoma, leidžiantis žemyn dalį energijos buvo galima susigrąžinti. Tačiau ne visą. Kiekvieną kartą energiją paverčiant elektra, kaupiant baterijoje ir vėl naudojant judėjimui dalis jos prarandama.

Tai reiškė, kad hibridas neatšaukė fizikos. Jis tik efektyviau panaudojo energiją ten, kur įprastas automobilis ją tiesiog paversdavo stabdžių šiluma.

Didžiausia klaida buvo tikėtis vienodų sąnaudų visur

Po metų jau galėjau gana tiksliai pasakyti, kada automobilis iš tiesų taupė. Geriausi rezultatai buvo važiuojant mieste ir priemiesčiuose, kai kelionė trukdavo bent dvidešimt ar trisdešimt minučių, o maršrute būdavo daug lėtėjimų ir sustojimų.

Tokiu atveju baterija nuolat pasipildydavo, o elektrinis variklis dažnai padėdavo pajudėti. Šiltuoju metų laiku hibrido pranašumas buvo akivaizdus.

Tačiau važiuojant pastoviu dideliu greičiu, tempiant priekabą, kylant ilgomis įkalnėmis arba žiemą kasdien sukant tik kelių kilometrų maršrutus, rezultatai pasikeisdavo. Kartais sąnaudos beveik nesiskirdavo nuo įprasto benzininio automobilio.

Didžiausias nusivylimas kilo ne dėl to, kad hibridas būtų buvęs blogas. Problema buvo mano paties lūkestis, kad vien užrašas „hybrid“ automatiškai sumažins sąnaudas bet kokiomis sąlygomis.

Po metų hibrido atsisakyti nenorėjo

Nepaisant visko, automobilio parduoti nenorėjau. Mieste jis buvo tylus, malonus ir ekonomiškas. Spūstyse nebereikėjo klausytis nuolat veikiančio variklio, o stabdžių kaladėlės dėvėjosi lėčiau, nes didelę dalį lėtėjimo atlikdavo regeneracinė sistema.

Per metus vidutinės sąnaudos buvo mažesnės nei ankstesnio benzininio automobilio. Tiesiog sutaupymas nebuvo vienodas kiekvieną dieną.

Svarbiausia pamoka buvo labai paprasta: prieš perkant hibridą reikia žiūrėti ne tik į gamintojo nurodomas sąnaudas, bet ir į savo maršrutus.

Jei daugiausia važinėjate mieste, dažnai stabdote ir per dieną nuvažiuojate pakankamai, kad automobilis sušiltų, hibridas gali būti labai racionalus pasirinkimas. Tačiau jei kasdien važiuojate po kelis kilometrus šaltu automobiliu arba didžiąją laiko dalį praleidžiate automagistralėje, sutaupymas gali būti daug mažesnis, nei tikitės.

Po metų vairuotojas pripažino tai, ko nenorėjo sakyti pirmaisiais mėnesiais: hibridas taupo ne todėl, kad yra hibridas. Jis taupo tik tada, kai jo technologijai suteikiamos tinkamos sąlygos veikti.