Žmonės mėgsta galvoti, kad didelės katastrofos prasideda nuo didelių klaidų. Realybėje viskas dažniau prasideda nuo automatinio judesio: „ai, tiks ir šitas laidas“. Vienas interneto vartotojas tai sužinojo pačiu brangiausiu būdu – neteisingai prijungė modulinių maitinimo šaltinių kabelį ir, kaip pats apibūdina, per akimirką prarado 14 metų kauptus failus. Ne dėl viruso, ne dėl įsilaužimo, ne dėl debesies sutrikimo. Dėl vieno netinkamo kištuko.
Pasakojimas skamba kaip klasikinė „man taip nenutiks“ istorija, kol nesupranti vieno dalyko: tai yra būtent ta klaida, kurią padaro patyrę žmonės. Ne todėl, kad jie nežino, o todėl, kad įprotis išjungia budrumą. Vartotojas, prisistatęs „HellBlade64“, turėjo didelės talpos diską – 14 TB. Ten gulėjo žaidimų įrašai, filmai, seni archyvai, įvairūs failai, rinkti nuo 2000-ųjų pradžios. Visi tie „vėliau sutvarkysiu“, „čia reikės kada nors peržiūrėti“, „čia prisiminimai“, „čia projektai“. Ir tada – vienas pajungimas, viena sekundė, ir viskas gali virsti nuliu.
„Universalus kabelis“ – didžiausias mitas, kurį maitina pati rinka
Klaidos mechanika paprasta, bet pavojinga: modulinių maitinimo šaltinių laidai iš išorės atrodo panašūs, jungtys vizualiai „sueina“, o žmogaus smegenys automatiškai sukuria išvadą – jei tinka fiziškai, tiks ir elektriškai. Čia ir slypi spąstai. Skirtingi gamintojai (o kartais net skirtingos to paties gamintojo serijos) naudoja skirtingą laidų išvedžiojimą. Jungtis gali būti tokio paties formato, bet viduje kontaktų reikšmė – kita. Rezultatas: diskui ar valdikliui į tam tikrus taškus patenka neteisinga įtampa. Ne „neveiks“. O „sudegs“.
Taip ir nutiko: kompiuteris po prijungimo net neįsijungė. Kai vartotojas atjungė netinkamą kabelį, sistema vėl pasileido. Tik tada paaiškėjo, kad didžiausia žala jau padaryta – diskas, prijungtas prie išorinio skaitytuvo, nebereagavo. Kitaip tariant, klaida buvo ne šiaip „nepamatė disko“. Tai buvo lyg trumpas smūgis į elektroniką.
Kodėl tai taip skaudžiai smogia – ir kodėl dauguma žmonių rizikuoja tuo pačiu
Čia reikia pasakyti tiesiai: daug kas Lietuvoje saugo „gyvenimą“ viename fiziniame diske, nes taip patogiau. Diskas stalčiuje atrodo kaip saugumo simbolis: ne internete, niekas neįsilauš, niekas nepavogs slaptažodžio. Bet toks saugumas yra iliuzija, nes fizinis diskas turi vieną savybę: jis miršta tyliai ir staiga. Ir kai miršta, miršta visa krūva kartu.
Šioje istorijoje skaudžiausia ne tai, kad prarasta 14 TB. Skaudžiausia tai, kad prarasta 14 metų. Žmogus prarado laiką, kurio neatsuksi. Ir prarado dėl klaidos, kuri net nėra egzotinė – ji įmanoma bet kuriame name, kur kažkas „susidėlioja“ kompiuterį pats, keičia maitinimo šaltinį ar tiesiog bando sutvarkyti laidus.
Ar tikrai viskas prarasta? Ne visada – bet kiekvienas neteisingas žingsnis kainuoja
Po tokio įvykio visuomenė internete paprastai pasidalija į dvi stovyklas: „viskas sudegė, pamiršk“ ir „dar galima išgelbėti“. Tiesa yra per vidurį. Kai diskas gauna neteisingą įtampą, dažnai pirmiausia nukenčia apsauginės grandys: saugikliai, apsauginiai diodai, kartais maitinimo grandinės dalys valdymo plokštėje. Tai reiškia, kad pats diskas, jo magnetiniai paviršiai ir duomenys gali būti fiziškai nepaliesti. Bet yra sąlyga, kurią žmonės nuolat sulaužo: kuo daugiau bandymų „pajungti dar kartą“, „patikrinti dar su kitu adapteriu“, „gal šįkart užsikurs“, tuo didesnė tikimybė, kad iš dalinai taisomos bėdos padarai galutinę.
Dėl to realybė tokia: duomenų atgavimas yra įmanomas, bet jis tampa brangus, ypač kai kalbama apie didelės talpos diską ir didelį duomenų kiekį. Alternatyva – „pasidaryk pats“ remontas: pakeisti plokštę, tvarkyti apsaugines dalis. Tik čia slypi antra katastrofa: neprofesionalus remontas labai dažnai pabaigia tai, ko dar nebaigė klaida. Viena neteisinga detalė, viena „panaši“ plokštė, vienas bandymas be žinių – ir šansas dingsta.
Tikroji pamoka – ne apie diską, o apie mąstymą
Šita istorija yra ne apie tai, kad „žmonės kvaili“. Ji apie tai, kad technologijų rinka palieka spąstus ten, kur žmogus tikisi logikos. Jei jungtis tinka, žmogus tikisi, kad ji sukurta taip, jog netinkama kombinacija būtų neįmanoma. Bet realybė tokia, kad modulinių PSU laidų pasaulyje „tinka“ nereiškia „saugu“. Ir kol nėra tikros standartizacijos, tol vienas neteisingas kabelis gali kainuoti visą archyvą.
Štai kodėl šita istorija taip gerai „kerta“: ji parodo, kad skaitmeninė katastrofa gali įvykti be jokios dramatiškos priežasties. Pakanka neatidumo akimirkos. Ir tada supranti posakį, kurį visi girdėjo, bet daug kas ignoruoja iki tos dienos, kai per vėlu: yra tie, kurie daro atsargines kopijas, ir tie, kurie pradės jas daryti po pirmos katastrofos.
Šaltinis: https://informacje.wp.pl/technologie/14-lat-przepadlo-przez-jeden-kabel-internauta-stracil-wszystkie-pliki-przez-chwile-nieuwagi-7253257552856129a
