1943 m. nuotraukoje pastebėjo „mobilųjį telefoną“: viena detalė internete vėl užkūrė kelionių laiku teoriją

Sena nespalvota nuotrauka iš Reikjaviko vėl apskriejo internetą. Iš pirmo karto joje nėra nieko ypatingo: gatvė, praeiviai, Antrojo pasaulinio karo metai, kasdienis miesto gyvenimas. Tačiau vienas vyras kadre atrodo taip, lyg būtų iškritęs ne iš 1943-iųjų, o iš mūsų laikų.

Jis stovi su ranka prie ausies. Poza tokia pažįstama, kad šiuolaikiniam žmogui pirmoji mintis ateina beveik automatiškai: žmogus kalba telefonu. Tik problema ta, kad nuotrauka daryta 1943 metais, kai mobilieji telefonai neegzistavo, o korinio ryšio tinklų, be kurių toks aparatas būtų bevertis, dar nebuvo nė horizonte.

Būtent ši detalė ir pagimdė teoriją apie „keliautoją laiku“. Vieniems tai atrodo linksmas interneto pokštas, kitiems – dar vienas „įrodymas“, kad senose nuotraukose kartais pasirodo keistų dalykų, kurių paaiškinti ne taip paprasta.

Vyras, kuris išsiskyrė iš minios

Nuotrauką ilgus metus saugojo Christiano Hoffmanno šeima. Vėliau jis ją paviešino socialiniuose tinkluose, nes vienas praeivis kadre jam pasirodė keistas. Ne dėl drabužių ar veido, o būtent dėl gesto. Vyras stovi šiek tiek atsiskyręs nuo kitų ir laiko ranką prie ausies taip, kaip šiandien žmonės laiko telefoną.

Tai ir užkabino internetą. Žmonės pradėjo didinti nuotrauką, žiūrėti į rankos padėtį, bandyti suprasti, ar vyras kažką laiko, ar tik liečia ausį. Kuo daugiau buvo žiūrima, tuo daugiau atsirado versijų.

Vieni komentatoriai juokavo, kad žmogus tiesiog netinkamu metu pasikasė ausį ir po daugiau nei 80 metų buvo apkaltintas kelionėmis laiku. Kiti bandė rimčiau aiškinti, kad jis galėjo tikrinti laikrodį arba laikyti kažkokį mažą daiktą prie veido.

Kodėl mobiliojo telefono versija griūva labai greitai?

Pati „mobiliojo telefono“ idėja skamba intriguojančiai, bet čia užtenka vieno paprasto klausimo: kam 1943 metais būtų reikalingas mobilusis telefonas, jei nėra ryšio tinklo?

Net jei teoriškai kas nors būtų turėjęs mažą belaidį aparatą, jis negalėtų veikti taip, kaip veikia šiuolaikinis telefonas. Korinio ryšio infrastruktūros tuo metu nebuvo. Nebuvo nei bazinių stočių, nei mobiliojo ryšio operatorių, nei sistemos, kuri leistų žmogui gatvėje tiesiog paskambinti kitam žmogui.

Todėl realistiškesni paaiškinimai kur kas paprastesni. Vyras galėjo pasikasyti ausį. Galėjo taisytis kepurę ar plaukus. Galėjo laikyti rankoje mažą daiktą, kuris nuotraukoje atrodo paslaptingiau, nei buvo iš tikrųjų. Sena fotografija, šešėliai, prasta raiška ir mūsų pačių įprotis matyti pažįstamus šiuolaikinius gestus labai lengvai sukuria iliuziją.

O gal tai buvo radijo įrenginys?

Internete pasirodė ir dar viena versija: gal vyras laikė nedidelį radijo imtuvą. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba protingiau nei mobilusis telefonas, nes radijo ryšys tuo metu egzistavo. Tačiau ir čia yra kliūtis. Kompaktiški tranzistoriniai radijo imtuvai, primenantys mažus nešiojamus aparatus, plačiau atsirado tik vėlesniais dešimtmečiais.

Karo metais radijo technika buvo, bet ji neatrodė kaip kišeninis šiuolaikinis įrenginys, kurį žmogus galėtų patogiai laikyti prie ausies miesto gatvėje. Žinoma, specialios karinės ar žvalgybinės priemonės visada kursto vaizduotę, todėl komentaruose net atsirado spėlionių apie šnipą. Tačiau įrodymų tam nėra.

Tokios nuotraukos dažnai tampa populiarios ne todėl, kad iš tikrųjų įrodo kažką neįmanomo, o todėl, kad priverčia akimirkai suabejoti. Žvilgsnis užkliūva, protas atpažįsta šiuolaikinį gestą, ir tada jau norisi istorijos.

Kodėl tokios nuotraukos taip lengvai išplinta?

Žmonėms patinka seni kadrai, kuriuose atsiranda kažkas „ne savo laiku“. Vienoje nuotraukoje žmogus atrodo lyg su šiuolaikiniais akiniais, kitoje – tarsi laiko telefoną, trečioje – rankoje turi objektą, kuris primena dabartinę techniką. Tokios detalės greitai tampa interneto galvosūkiu.

Šiuo atveju veikia labai paprastas dalykas: mes žiūrime į praeitį dabarties akimis. Šiandien ranka prie ausies beveik automatiškai reiškia telefoną. Prieš kelis dešimtmečius tas pats judesys galėjo reikšti visai ką kita – žmogus klausosi, pasitaiso ausį, prisidengia nuo vėjo, kalbasi su šalia esančiu žmogumi ar tiesiog sustingo keistoje pozoje akimirką, kai buvo paspaustas fotoaparato mygtukas.

Nuotraukos fonas šiai istorijai suteikia dar daugiau svorio. 1943-ieji, Reikjavikas, karo metas. Islandija oficialiai laikėsi neutraliteto, bet dėl savo strateginės padėties buvo itin svarbi. 1940 metais salą užėmė britų pajėgos, siekdamos užkirsti kelią galimai Vokietijos invazijai, o vėliau jos gynyboje didesnį vaidmenį perėmė JAV.

Todėl kadras iš to laikotarpio savaime turi paslapties. O kai jame dar atsiranda žmogus, kuris atrodo lyg kalbėtų mobiliuoju telefonu, internetui daugiau daug nereikia.

Greičiausiai tai nėra keliautojas laiku. Greičiausiai tai tik paprastas vyras, pagautas keistoje pozoje. Bet būtent tokios mažos detalės ir daro senas nuotraukas įdomias: jos leidžia kelioms minutėms sustoti, priartinti vaizdą ir pagalvoti, kiek daug mūsų smegenys pačios prideda prie to, ką iš tikrųjų matome.

Šaltinis: https://www.dailymail.com/sciencetech/article-16148821/time-travel-theory-new-york-photo.html

Įvertinkite šį straipsnį:

 

 

 

 

 

Kraunami duomenys...

Ačiū už jūsų įvertinimą!