Senas žaidimas, gulėjęs dėžėje beveik keturis dešimtmečius, tapo brangesnis už prabangų namą. Už užklijuotą „Super Mario Bros.“ kopiją aukcione sumokėta 3 mln. JAV dolerių – tai yra maždaug 2,6 mln. eurų, priklausomai nuo valiutos kurso. Daugeliui žmonių tai skamba absurdiškai: juk kalbame ne apie aukso luitą, o apie kartoninę dėžutę su 1980-ųjų žaidimu, kurio pirkėjas greičiausiai niekada net neatidarys.
Kodėl už seną žaidimą sumokėta milijonai
Šis „Super Mario Bros.“ nėra paprasta sena kasetė iš stalčiaus. Tai užklijuota, neatidaryta ir itin retai išlikusi žaidimo kopija iš ankstyvos gamybos serijos.
Kolekcininkams svarbu ne tik pats žaidimas, bet ir jo būklė, leidimo versija, pakuotė, lipdukas, kilmė ir tai, kiek tokių egzempliorių dar egzistuoja. Šiuo atveju kalbama apie ankstyvą „Nintendo“ leidimą su lipduku, naudotu dar prieš plačiau paplitus susitraukiančiai apsauginei plėvelei.
Dar viena priežastis – įvertinimas. Žaidimas gavo labai aukštą būklės balą pagal kolekcininkų standartus. Tai reiškia, kad dėžutė, pakuotė ir sandarumas vertinami kaip beveik nepriekaištingi.
Trumpa taisyklė paprasta: kolekcininkų rinkoje brangiausias ne tas daiktas, kuris senas, o tas, kuris senas, retas, neatidarytas ir turi istoriją.
Kodėl svarbu, kad dėžutė nebuvo atidaryta
Paprastam žmogui tai gali atrodyti keista. Juk žaidimas sukurtas tam, kad būtų žaidžiamas. Tačiau kolekcininkų pasaulyje neatidaryta pakuotė yra viena svarbiausių vertės dalių.
Atidarius dėžutę, daiktas iškart prarastų dalį unikalumo. Nebeliktų originalaus sandarumo, sumažėtų investicinė vertė, o kolekcininkams jis taptų visai kitu objektu.
Tai panašu į seną monetą, kuri nebuvo naudota, arba retą žaislą originalioje pakuotėje. Kuo mažiau žmogaus rankų prie jo prisilietė, tuo daugiau jis gali būti vertas.
Būtent todėl šis „Super Mario“ greičiausiai niekada nebus įdėtas į konsolę. Jo vertė slypi ne žaidimo patirtyje, o tame, kad jis išliko nepaliestas nuo 1980-ųjų.
Iš kur atsirado ši kopija
Ši konkreti kopija buvo rasta neatidarytoje NES konsolės pakuotėje, kuri ilgus metus gulėjo neliečiama. Tai ir padarė istoriją dar įdomesnę.
Kolekcininkų rinkoje kilmė labai svarbi. Jei daiktas atsiranda ne iš neaiškaus interneto skelbimo, o turi aiškesnę istoriją, jo patrauklumas didėja.
Šiuo atveju papildomą vertę sukūrė ir tai, kad žaidimas siejamas su ankstyvu „Nintendo“ laikotarpiu JAV rinkoje. Tai laikai, kai vaizdo žaidimų industrija dar tik formavo tai, kuo tapo vėliau.
Paprastai tariant, pirkėjas įsigijo ne tik žaidimą. Jis įsigijo gabalėlį vaizdo žaidimų istorijos.
Kodėl būtent „Super Mario“ toks brangus
„Super Mario Bros.“ nėra eilinis žaidimas. Tai vienas svarbiausių vaizdo žaidimų istorijoje, padėjęs „Nintendo“ tapti milžine ir suformavęs ištisą žaidėjų kartą.
Mario ir Luigi daugeliui žmonių yra vaikystės simboliai. Vieniems tai pirmasis žaidimas prie televizoriaus, kitiems – savaitgaliai su draugais, tretiems – pirmas susitikimas su konsolėmis.
Kolekcininkų rinkoje emocija labai svarbi. Kai žmonės, užaugę su šiais žaidimais, tampa turtingais suaugusiaisiais, jie kartais nori susigrąžinti vaikystės daiktus – tik dabar už juos moka ne keliasdešimt eurų, o milijonus.
Būtent nostalgija ir retumas sukuria mišinį, kuris kainą gali nunešti į sunkiai suvokiamą lygį.
Ar seni žaidimai namuose gali būti vertingi
Po tokių naujienų daug kas pradeda galvoti apie dėžes palėpėje, senus stalčius, tėvų sandėliukus ar vaikystės konsoles. Gal ir ten guli turtas?
Teoriškai taip, bet realybėje milijoninės sumos yra išimtys. Dauguma senų žaidimų nėra verti didelių pinigų, ypač jei jie atidaryti, subraižyti, be dėžutės, be instrukcijos arba labai paplitę.
Vertę gali turėti reta versija, originali pakuotė, labai gera būklė, neatidarytas sandarumas, ribotas leidimas arba žaidimas, susijęs su svarbia industrijos istorija.
Todėl vien tai, kad turite seną „Nintendo“, „Sega“ ar „PlayStation“ žaidimą, dar nereiškia, kad turite aukso kasyklą. Bet išmesti senų dėžučių tikrai nereikėtų skubėti.
Ką verta patikrinti prieš metant senus žaidimus lauk
Jei namuose turite senų žaidimų, pirmiausia pažiūrėkite, ar išlikusi originali dėžutė. Kolekcininkams tai labai svarbu. Vien kasetė ar diskas dažnai verti gerokai mažiau nei pilnas komplektas.
Antra, patikrinkite, ar yra instrukcija, reklaminiai lapeliai, vidiniai įdėklai ir originalūs lipdukai. Tokios smulkmenos gali turėti didelę reikšmę.
Trečia, įvertinkite būklę. Įplėšta, sutepta ar stipriai susidėvėjusi pakuotė sumažina vertę. Neatidaryta pakuotė yra visai kita kategorija.
Ketvirta, neskubėkite valyti ar restauruoti patys. Net geras noras gali sumažinti vertę, jei pažeisite pakuotę, lipduką ar originalią būklę.
Kodėl retro žaidimai tapo investicija
Pastaraisiais metais kolekciniai žaidimai pradėjo konkuruoti su komiksais, sporto kortelėmis, senais žaislais, laikrodžiais ir net meno kūriniais. Tai jau nebe vien vaikystės nostalgija, o atskira investicinė niša.
Žmonės perka retus žaidimus tikėdamiesi, kad jų vertė augs. Tokie daiktai laikomi seifuose, specialiose dėžėse, kontroliuojamoje temperatūroje ir niekada nenaudojami pagal pirminę paskirtį.
Tai skamba keistai tiems, kurie žaidimus supranta kaip pramogą. Tačiau kolekcininkams svarbiausia ne žaisti, o turėti retą, dokumentuotą ir gerai išsilaikiusį objektą.
Vis dėlto ši rinka rizikinga. Kainos gali kilti, bet gali ir kristi. Tai nėra garantuotas būdas uždirbti, ypač jei žmogus perka daiktus tik todėl, kad perskaitė apie rekordinį aukcioną.
Kodėl tokios kainos kelia diskusijų
Kai už seną žaidimą sumokama apie 2,6 mln. eurų, natūralu, kad dalis žmonių kraipo galvą. Už tokią sumą galima nusipirkti namą, butų, automobilių, žemės ar tiesiog ramiai gyventi daugelį metų.
Kiti į tai žiūri kitaip: pasaulyje yra žmonių, kuriems tokia suma yra investicija į retą kultūros objektą. Juk už paveikslus, monetas, laikrodžius ar komiksus taip pat mokami milijonai.
Diskusija čia labai paprasta: ar vaizdo žaidimas gali būti toks pat kolekcinis objektas kaip menas? Jaunesnėms kartoms atsakymas vis dažniau yra taip.
Mario jiems nėra tik pikselių veikėjas. Tai kultūros simbolis, kuris paveikė pramogas, technologijas ir populiariąją kultūrą.
Ar verta dabar pirkti senus žaidimus kaip investiciją
Jei norite pradėti kolekcionuoti, verta tai daryti dėl pomėgio, o ne vien dėl greito pelno. Retro žaidimų rinka gali būti labai nenuspėjama.
Reikia žinoti leidimus, regionus, būklės vertinimą, pakuočių skirtumus, klastotes, aukcionų istoriją ir paklausą. Vien nusipirkti seną žaidimą internete ir tikėtis, kad jis taps milijoninis, būtų naivu.
Be to, didžiausi pinigai dažniausiai mokami už ypač retas, aukštai įvertintas ir neatidarytas kopijas. Tokių daiktų rinkoje labai mažai.
Tačiau kaip hobis tai gali būti įdomu. Seni žaidimai turi emocinę vertę, o kai kurie jų laikui bėgant iš tiesų brangsta. Tik reikėtų nepamiršti, kad tai ne banko indėlis, o kolekcinė rinka su savais kaprizais.
Trumpa taisyklė kiekvienam, turinčiam senų žaidimų
Jei palėpėje, rūsyje ar senoje spintoje turite vaikystės žaidimų, neskubėkite jų mesti lauk. Ypač jei išliko dėžutės, instrukcijos, originalūs lipdukai ar neatidarytos pakuotės.
Dauguma jų nebus verti milijonų, bet kai kurie gali kainuoti daugiau, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. O blogiausia klaida – išmesti ar sugadinti daiktą dar prieš pasidomint jo verte.
„Super Mario“ už maždaug 2,6 mln. eurų yra kraštutinis pavyzdys. Tačiau jis primena paprastą dalyką: daiktai, kurie vienai kartai buvo vaikystės žaislai, kitai gali tapti istorija, nostalgija ir labai brangiu kolekciniu turtu.
